Vieno žmogaus istorija

Nėra nieko baisiau, kai esi vienišas. Tačiau visišku pragaru tampa gyvenimas, kai sunkiai sergi ir esi vienišas. Visų pamirštas ir regis nereikalingas, visiškai neįdomus draugams, darbdaviams ir valstybei. Graudi kuklios moters istorija turėtų nepalikti abejingų. Ji neprašo, kad būtų aukojami pinigai, ji nekelia jokių sąlygų, tik nori būti išgirsta. Neabejokime gyvenimo nuskriausta moterim ir pasidalindami šiuo tekstu padėkime, kad per šias Kalėdas ji būtų išgirsta. Ačiū.

„Savanorę Jolitą, kuri pristatė stipriai sergančiai Oksanai Pagalbos angelų kalėdinę dovaną, iki širdies gelmių sugraudino išgirsta neeilinė istorija. Kadangi ji negali valgyti bet kokio maisto, yra paprašiusi trintuvės, sako gerumas užkrečiamas, bet ši istorija sukrėtė taip pat. 

Atvykus nurodytu adresu laukė 39 metų amžiaus, liesutė, smulkaus kūno sudėjimo besišypsanti moteris su lazdele. Puolė dėkoti už gerus darbus ir pagalbą. Moteris sako mokėsi tam, kad padėtų kitiems, pabaigusi yra net kelis aukštuosius, tapo gydytoja, o negalėjo dirbti nei vienos dienos dėl savo ligų ir 10 proc. darbingumo, kurio dabar ir tiek nelikę... 

„Niekad neįsivaizdavau, kad teks gyventi iš pašalpų, bet mano sveikata neleido dirbti ilgiau nei kelias dienas, nors ir kaip norėjau. Esu pabaigusi muzikos ir teatro akademiją, groju akordeonu, kanklėmis ir tt., bet jaučiuosi niekam nereikalinga, nes sergu, turiu visą aibę ligų, o visi turi savo reikalų. Gimiau neišnešiota, giminių nėra, mama pasuko priklausomybių keliu, tėtis miręs, augino močiutė. 

Dabar gyvenu taip: 4 kartai į dieną morfijus, 4 stadija vėžys, keturis kartus operuotas, vis atsinaujina, kiek gi galima... Nebepaisau, dėkoju Dievui už tai ką gavau ir ką turiu. Sutinku daug gerų žmonių. Va močiutės 84m. namai sudegė ir taip pat liko benamė. Šiuo metu gyvename abu draugės vasarnamyje, mokame 50eur per mėnesį už elektrą. O pavasarį nežinau močiutei kur dėtis reiks, nebent man leis gyventi ilgiau. 

Svajonių nebeturiu, bet meldžiuosi ir dėkoju visiems už viską. Aš labai mėgstu pasivaikščioti, kai galiu. Gera matyti ir girdėti gamtą. Soduose gyventi gerai, randi kokį obuoliuką, slyvą. Būna geri žmonės pavaišina rudens gėrybėmis patys, maisto gaunam šiek tiek iš maisto banko, tiesa yra tekę jo ieškoti konteineryje. Bet dažniausiai savanoriavau už maistą, sukuosi ir dabar. Gyva va dar, tai ir krutu. Gaila, kad beveik nieko pati negaliu, o taip norėčiau dar daug visko nuveikti. 

Norėčiau, kad valdžia atkreiptų dėmesį į tokius kaip aš, stengiausi kaip galėjau, bet Dievas nedavė sveikatos, ne nuo manęs juk priklauso. Man jau kaip bebūtų, bet labai norėčiau, kad kietiems ateityje tokiems kaip aš būtų bent kiek lengviau. Nes dabar visur kaip į sieną. Kad bent vaistai būtų kompensuojami, kad leistų dirbti kai žmogus nori ir gali, vertintų jį pagal jo galimybes, profesiją, o ne pagal įrašą popieriuje: 10 procentų darbingumas, turime Jus atleisti. 

Bandžiau nuslėpti neįgalumą, kai norėjau dirbti, bet pamatydavo įrašus vis tiek. Ir visai nesvarbu, kad kelias dienas prieš tai dirbau ir dirbau gerai, buvau atleista. Mokiausi sunkiai, o dirbti taip ir neleido. Dabar neturiu stažo, pašalpa minimali, toli gražu nesiekia net 200 eur. Daugiau gal nieko ir nenorėčiau, tik kad išgirstų. Pasakodama savo istoriją nuleidžia galvą Oksana Šleževičiutė. 

„Žiūriu aš į tą žmogų, gerklę spaudžia ir jaučiuosi tokia silpna, nesuprantu iš kur tiek stiprybės ir jėgų su šitiek skausmo šypsotis, būti malonia ir visai visai ne pikta...“, - sako savanorė Jolita. Po tokių susitikimų tiesiog norisi būti geresniems.“, - tekstu dalinasi Pagalbos Angelų savanoriai.