Susitraukęs pasaulis: ar jau pakankamai iš mūsų atėmė?

Įkelta 2021/03/15

     Pilka pavasario diena. Pučia žvarbokas vėjas. Gatve eina žmonės. Susigūžę. Apsimuturiavę šalikais. Veidus dengia kaukės. Jie skuba. Nemalonus oras gena visus į patalpas. Vienintelės ryškios spalvos šioje pilkoje kasdienybėje, tai šviesoforo akys, draudžiančios arba leidžiančios judėti. 

     Susirūpinę veidai. Užgesę žvilgsniai. Visi skuba prasilenkti. Nesigirdi pokalbių. Juoko. Tik pravažiuojančių automobilių taškomo pažliugusio sniego likučių traškesys. Nosis ir krūtines spaudžia negalėjimas įkvėpti oro. Tos kaukės…Kažkur tolumoje periodiškai kaukia policijos automobilių sirenos. Kad ir skubant, negali nepastebėti prigesusių parduotuvių ar kavinių langų, kuriuose kabo virtinės skelbimų apie siūlomas išsinuomoti patalpas. 

     Kada tai baigsis? Pasaulis buvęs toks gyvas, judrus ir spalvotas baigia susitraukti. Sumažėti iki mobilaus telefono ekrano, kuriame netrūksta spalvų. Tik kažkodėl jis toks negyvas. Nejauti žmogaus su kuriuo kalbiesi. Gali tik girdėti ar matyti. Bet pajusti neišeina. Tuo tarpu, nugaroje kaupiasi kažkoks keistas emocijų mišinys. Turi viltį, kad tai slogus sapnas iš kurio tuoj pabusi. Kad suprasi - košmaras baigėsi.

     Bet vis nepabundi. Ir kartu pradeda imti neviltis. Nuojauta, kad kuo toliau, tuo darysis sunkiau. Ir, kad pabaigos dar nematyti. Ir staiga, pro debesis išnyra saulė. Tokia pat šykšti kaip ir viltis. Bet jos abi yra. Jos niekur nedingo. Tik sumažėjo, kaip ir tas susitraukęs pasaulis. Ir tada imi suprasti. Kad nori kalbėti. Nori pasakyti. Tiek daug gerų žodžių prisikaupė. Kad nori apkabinti. Tiek tų apkabinimų neišdalinta. Paaiškėja, kad negali abejingai nusisukti ir nematyti. Tiek prisikaupė balso, stipraus, garsaus, kurio skambesys apjuostų visą miestą kviesdamas pavasariui, meilei, šilumai ir šypsenoms. Prisikaupė atodūsių. Kai žiūri į banguojančią jūrą, uodi sūrų jos kvapą ir vos įžiūri laivą tolumoje. Arba kai žvelgi į ramų, tarsi stiklas lygų, ežero vandenį, kurio pakrantėje šnara žolės ir kartais išgirsti žuvį pliaukštelint uodega į vandenį. Nebesinori tų keturių sienų. Visi namų darbai jau atlikti. Ir spintos dešimt kartų pertvarkytos, ir dulkės nušluostytos. Atsibodo filmai. Skaitant knygas ilgesys dar sustiprėja. Ir tik vienas dalykas tampa aiškus iki skausmo. Niekas nesugebės užgniaužti žmoguje laisvės poreikio. Rusų rašytojas A. Solženycinas yra pasakęs: „Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas“.
Ir tikrai, tampa labai aišku, kad kalintys žmonės yra labai stipriai nubausti. Nes gali pats save apsupti visapusišku komfortu ir tai nieko nepakeis. Arba užliūliuos labai trumpam. Žmogui reikia erdvės, galimybės laisvai kvėpuoti ir jausti. Jokios moderniausios technologijos to neatstos. Reikia gyvų žmonių šalia. Energijos, mainų reikia. Pajusti basomis kojomis žolę, permirkti iki siūlo galo per lietų ir kažkam nusišypsoti. Ar padėti kam nors. Ar susipykti su kuo nors. Bet gyvai. Ne „online“ būdu. Ir niekas nėra įgalus sutraukyti tuos, plika akimi nematomus, saitus, kurie jungia tėvus ir vaikus, senelius ir anūkus, draugus ir bendraminčius. Jei tai buvo tikra, jokia jėga to nesuardys. Nes žmonių galvose gyvena prisiminimai. Nesvarbu kokie. Blogi ar geri. Liūdni ar linksmi. Bet jie neleidžia nebejausti. 

     Kol kas galime svajoti. Ar galėjo nors kuris iš mūsų bent įsivaizduoti, kad svajosime apie galimybę laisvai gyventi? Ne apie ideologinę laisvę. Ne apie pažiūras. Ne apie valstybės santvarką. Bet apie galimybę ištrūkti iš zoologijos sodo. Na, nebent fantastikos žanro mėgėjai. Ir šiame kontekste gal nėra svarbu surasti kas kaltas, kad esame taip suvaržyti. Svarbu ar mūsų tai nesugniuždė? Ar mūsų pačių vidus iš baimės ir nerimo nesusitraukė ir nepavirto senu susiraukšlėjusiu obuoliu? Ar jau pakankamai iš mūsų atėmė?

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt