Savanorystė Trečiojo pasaulio šalyse: daugiau žalos nei naudos

     Savanorystė – vis dažniau jaunimo pasirenkamas būdas pailsėti nuo mokslų, įgyti vertingos patirties ir pamatyti pasaulį pigiau. Skamba puikiai: keliems mėnesiams atidėti kasdienį gyvenimą į šalį, keliaujant geriau pažinti save ir padėti tiems, kam pagalba reikalingiausia. Ir kur čia problemos? O problemų yra. Daug ir skaudančių.

     Populiariausios vietos savanorystei, be abejonės, yra Trečiojo pasaulio šalys. Juk logiška: tai – šalys, kurios išsivysčiusios menkiausiai ir gyvena skurdžiausiai, tiesa? Tiesa. Bet tai nereiškia, kad joms reikia minios nekvalifikuotų vakariečių, įsivaizduojančių, kad bet kokia pagalba – reikalinga pagalba.

     Pradėkime nuo to, kaip įsivaizduojame savanorį, vykstantį „padėti“ besivystančioms šalims. Greičiausiai tai privilegijuotas baltaodis, niekada nesusidūręs su tokiomis krizėmis kaip badas, švietimo neprieinamumas, švaraus vandens stygius. Tai tikrai nereiškia, kad žmonės, gimę patogioje aplinkoje su patogia rase, savaime kažkuo yra kalti. Ar kad jie turėtų augti, spaudžiami maisto ir išsilavinimo trūkumo. Visai ne. Tačiau tai byloja apie reiškinį, kuris anglų kalboje apibrėžiamas kaip White Saviour Complex (baltaodžio išgelbėtojo kompleksas). Jis kyla iš sąmoningo arba nesąmoningo savo privilegijuotumo suvokimo, žinojimo, kad kol tu gyveni komforte, po ta pačia saule žmonės kovoja už išgyvenimą. Suvokimą lydi kaltė, noras nuraminti sąžinę. Tuomet ir vykstama padėti vargstantiems, labiau siekiant ne naudos jų bendruomenėms, o jausmo, kad ta nauda suteikta, kad tavo dėka kažkas gyvens geriau. Prieš tai kažkur viduje graužęs kirminas nurimsta, galima grįžti į savo patogų pasaulėlį ir ramiai gyventi, nes „atlikau savo dalį“. Ramiai gyventi, kol užnugaryje paliktos bendruomenės taiso savanorių padarytą žalą.

      Populiariausia ir labiausiai viliojanti savanorystės sritis – pagalba vaikams. Savanoriai plūsta į skurdžius vaikų namus, mokyklas su gražiu tikslu praplėsti mažųjų akiratį, suteikti žinių, tačiau nesusimąsto, kokį ilgalaikį poveikį padaro tų vaikų raidai. Tiek mokymo, tiek globos įstaiga turėtų būti saugi, stabili erdvė, skirta žmogaus vystymuisi, ypač ankstyvaisiais gyvenimo metais. Žmonės, kuriuos vaikas sutinka šiose vietose – vieni pirmųjų, su kuriais jis mokosi užmegzti artimus santykius. Bėda iškyla, kai tuos žmones kasmet ima keisti vis nauji, vaikui vos spėjus prisirišti. Tokio nepastovumo rezultatas – pažeista vaiko psichinė ir emocinė raida, sunkumai ateityje užmezgant ilgalaikius santykius. Kai savanoriaujama mokyklose, žala tampa dviguba. Kuomet vaikai neturi pastovaus mokytojo-autoriteto, o vietoj jo kasmet gauna vis kitą (dažnai nekvalifikuotą) smagų vakarietį savanorį, jie daug prasčiau suvokia ir įsimena tai, ką mokosi. Kai po metų keliautojas jau jaučiasi atlikęs pakankamai gerų darbų ir išvyksta, vaikai patiria traumą. Jie tampa nedrausmingi, agresyvūs; jaučia, kad jų vėl ir vėl yra atsisakoma, vystosi pasitikėjimo problemos. Tai parodantis pavyzdys – graudinantys vaizdo įrašai, kuriuose skurdūs vaikai viltingai puola tik atvykusiems savanoriams į glėbį. Tai – ne prašymas išgelbėti. Tai – psichologiškai sužeisto vaiko troškimas gauti meilės, rodant dėmesį visiems, kas tik jį priima.

      Taip pat dažnai savanoriškomis veiklomis pažeidžiamos bendruomenės ir jų gyventojų orumas. Tai įvyksta, kai savanorių organizacijos, užuot įsigilinusios į vietos kultūrą ir problemas, ima taikyti savo nuomone tinkamiausią ir reikalingiausią sprendimą. O tą sprendimą dažniausiai įgyvendina žmonės, norintys „kažką gero padaryti“, bet visai neturintys tam įgūdžių ir žinių. Kaip manote, ar pastatą mokyklai kokybiškiau gali pastatyti grupelė ką tik baigusių mokyklą keliautojų, ar bendruomenės poreikius žinantys, kvalifikuoti vietiniai, jei tik jiems būtų suteikti resursai? Čia į paviršių iškyla ar viena reikšminga problema: bendruomenės pažeminimas, įtikinimas, kad ji neįgali savimi pasirūpinti. Surišamos vietos gyventojams rankos, nutildomi balsai, jie nustumiami į šoną, šaukiant „mes jums padėsim! Atvykom padėt, tai ir padėsim!“. Toks problemų sprendimo būdas nėra tvarus, nes problema sprendžiama net jos gerai nesuprantant, nesiklausant tų nutildytų vietinių. Iškasti šuliniai po kelių mėnesių įgriūva, pastatai pasirodo esą visai nepritaikyti gyventojų poreikiams. O bendruomenėje susiformuoja priklausomybė nuo pagalbos iš svetimšalių, įsitikinimas, kad ji nepajėgi padėti pati sau. Toks bejėgių trečiųjų šalių paveikslas piešiamas ir likusios visuomenės pasaulėžiūroje, tad galima sakyti, kad konvejerio principu veikianti pramoginė savanorystė yra aparatas, palaikantis gyvybę rasinio pranašumo idėjai.

     Vis dar norisi lėkt į tolimas šalis ir visus ten išgelbėt? Neriatės iš kailio, kaip norisi atlikti gerą darbą? Trumpam pasidėkite telefoną. Apsidairykite. Pažvelkite į kairę, tada į dešinę. Nieko? Tada į suoliukus šalia stotelių, apleistas žaidimų aikšteles ir tylius butus kiaurais langais. Ir tų, kuriuos ten rasite, paklauskite, kaip galite padėti.