Pasaulis žmogaus akimis, kuris atgimė vienai dienai

Įkelta 2021/04/29

Atmerkiu akis. Pagaliau šviesa. Kelionė tamsos tuneliu buvo trumpa, bet labai svaiginanti. Virš manęs obelis. Kabo sunkus rausvai prinokęs obuolys. Reik rabždintis, kol negavau kakton. Negaliu. Toks skausmas kaip dagys po uodega būtų. Slankstelis po slankstelio atsisėdu. Akyse miražas. Aplinkui kažkas intensyviai vyksta. Gaudžia. Trimituoja. Juda. Taip, matau siluetus, jie pradeda žmoniškėti, jie žiūri į mane lyg man būtų aureolė pakabinta. Bet kas per nepaaiškinami dalykai aplink? Koks čia monstras priešais mane?

Atbėga dar keli, rausvai apsirėdę su kažkokiom dėžėm. Tada pajuntu lengvą šiltą srovelę tekant man veidu. Perbraukiu ranka. Ji raudona. O tada skausmas. Jie klausia ar važiuosiu į ligoninę. „Pone, jus partrenkė troleibusas. Kaip jaučiatės?“ Nesuprantu. Kas tas troleibusas? Negi tas monstras?

Jie visgi mane apčiupinėja ir įsodina į savo „karietą“. Žarsto daug įvairiausių klausimų, čiupinėja dar nematytais prietaisais ir vilki keistais apdarais. Beje, mano melsvos spalvos aprėdas paplyšęs ir murzotas. Matyt nuo kritimo.
Galiausiai, inspekcijai pasibaigus ir man pageidavus, buvau paleistas į laisvę savais keliais. Atsipirkau lengvu kūno sumušimu, bet sakė vėliau skausmas gali suintensyvėti.

Kiek apspangęs ėjau grįsta miesto gatve, o viskas aplinkui buvo lyg kokia pasaka. Net mano gerai išlavinta menininko vaizduotė nebūtų tokių dalykų, kuriuos mačiau aplink save, prigalvojus. Aukštos lyg kalnai blizgančios buveinės, greitai judančios keistos karietos be arklių, jokio smėlio ir akmenų, vietoj jų lyg kažkokia smala išlieti keliai ir daug triukšmo. Žmonės irgi kitokie. Jie arba juda tomis „karietomis“, arba vaikšto pėsčiomis, bet visi nosis ir akis nuleidę į kažkokį plokščią aparatą ir pirštais ten kažką tapšnoja. Kai kurie pridėję jį prie ausies ir kalbasi su savimi. Keista. Labai keista, bet ir įdomu.

Priešais mane stovi pastatas, kaip halė, bet kur kas didesnis. Užeinu. Prasiveria stikliniai vartai ir su tokia energija mane įtraukia į vidų. Muzika. Daug šviesos, garsų ir kvapų. Jie mane ir nuveda prie kabančio užrašo maistas. Alkis muša visa jėga. Užuodžiu duoną, kepinius, bet jie sudėti į kažkokius permatomus traškius maišelius arba išdėti vitrinose. Tada prieinu nedidelius akvariumus. Juose plaukioja žuvys. Viena kita barakuda gailestingai žiopčioja akvariumo dugne. Tada mano akis patraukia daug lentynų. Su daugybe dėžučių, skardinių, pakelių. Maisto čia mažokai, nors priėjus arčiau ir paskaičius, kas ant pakuočių parašyta, pasidaro aišku, kad visur čia vien maistas. Paimu vieną iš jų. Šokoladas. Įdomu, kas tai? Ar tai išvis valgoma? Praplėšiu pakelį. Pauostau. Jokio kvapo. Bandau kąsti. Kietoka. Palaižau. Hm... Toks nepažįstamas, bet gomuriui malonus skonis. Pasiimu su savimi ir einu prie kitų lentynų. Mano akis patraukia vienas iš pirmo žvilgsnio matytas daiktas. Žvakė. Įdomu, kodėl jų tiek daug, bet nei viena nedega. Ir dar įvairių spalvų ir kvapų. Čia taip šviesu, bet ne žvakių dėka. Pasiimu vieną jų. Gal prireiks. Toliau matau kažkokį stovą, o ant jo daug panašių daikčiukų. Įdomu, ką su šiuo daiktu veikti. Irgi pasiimu.

Taip pasirankiojęs šio bei to matyto ir nematyto einu link tų pačių vartų. Dar kažkas garsiai supypsi pakeliui, lyg sušunka ir stipriai sugriebia už rankos.

- Kur dabar!?

Tvirto sudėjimo vyriškis, laikantis mane už rankos, nusiveda mane į šoną ir pradeda kamantinėti, bei atiminėti daiktus, kuriuos susirinkau pakeliui.

- Kieno čia akiniai? Toks oficiòzas, o vagi? Negėda? Nori karjerą bengti kaliūzėj? - klausimus vieną po kito žarstė juodai apsirėdęs ponas.

- Nesuprantu apie ką jūs?

- Tuoj suprasi!

Jis dar pasiėmė aparačiuką, lygiai tokį patį, su kokiais mačiau žmones gatvėje, kažką sumaigė ir su savimi pakalbėjęs, liepė sėdėti ir kažko laukti. Neužilgo į mūsų kamarėlę užeina dar vienas uniformuotas vyras. Pasiteirauja kokia mano elgesio motyvacija. Kadangi mano atsakymas pasirodo nepakankamai priimtinas, jo antrankiai surakina man rankas.

Toliau seka kelionė keistąja karieta, apsilankymas dar vienoje kamarėlėje ir naktis joje.

Auštant, į mano kamarėlę su trenksmais įvedamas dar vienas nelaimėlis. Jam kiek patriukšmavus ir visus pasiuntus įsivyrauja tyla.
Fone girdisi tik budinčiojo įjungtas dar vienas nematytas aparatas (vėliau iš kamarėlės kaimyno išgirstu, kad jis vadinasi „planšetė“) su daugybe besikeičiančių ir mirgančių paveikslėlių, ir nuolat kartojamu žodžiu „Šrekas“. Ant jo stalo guli kalnas popierių. Kol jis žiūri ir juokiasi lyg mažas vaikas kameros bičiulis papasakoja savo atsidūrimo čia istoriją.

Pasirodo, to priežastis - pomėgis. Gal netgi meilė. O jos objektas tiesiog abstrakcija. Nieko konkretaus. Kažkas susiję su fizika ir menu.

- Aš patekau čia, nes pasak to pono „šlaisčiausi gatvėmis su ginklu“. Bet mano hobis - dažasvydis. Aš tiesiog ėjau namo nešinas ką tik įsigytu pistoletu. O jie palaikė mane teroristu!

- Įdomus ir margas tas gyvenimas 2021-aisiais, pagalvojau aš beklausydamas tos istorijos. Ir užmigau.

Pramerkus akis buvau vidury miesto aikštės, bet prieš akis jau buvo ne kameros bičiulis, o giljotina.

Straipsnio autorius: Ieva Lastakauskaitė / „Portalo TikoNeTiko informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „INFOTINKLAS" sutikimo draudžiama".