Nykstantis amatas

Įkelta 2020/09/30

   Įsigalint vienkartinių daiktų gamybai ir prekybai, vieną dieną istorija gali tapti ir batsiuviai. Dar 90-taisiais metais buvę ant ,,bangos“, dabar kaip stumbrai miškuose baigia išnykti Lietuvos šiaučiai. Naujoji žmonijos karta net negali pagalvoti apie tokį - batsiuvio amatą. Vieniems jis skamba gėdingai, senoviškai, kitiems kaip visiškai neperspektyvus verslas.

   Atsukus vos šimtą metų atgal, galėtumėm pamatyti, kad daugelis Lietuvos gyventojų avėjo klumpes, kurios buvo išdrožtos iš medžio. Dažniausiai tai būdavo minkštas medis - liepa. Sunkios kurpaitės tuo metu, buvo geriausia ką galėjai įsivaizduoti. Medinukes žmonės nešiojo žiema ir vasarą, o joms sudilus, kaimo dailidė pagamindavo kitas. Klumpes privalėjai mylėti ir saugoti, kitu atveju sunešiotos per greitai, garantuotų pasivaikščiojimą basomis net jei už lango sliūkintų gūdi žiema.

   Dažnas vaikas užsitarnaudavo ir diržo per sėdimąją dėl nesaugomo apavo. Apie tikrus odinius batus galėjai tik pasvajoti, na gal kartais išvysti gyvai ant kokio nors pono su ilgais ūsais, kojos. To meto žmonės daiktus mokėjo čėdyt. Tuo tarpu šiomis dienomis grįžti iš šokių be batų - anokia naujiena.

   Panašiai buvo ir su padangomis. Kai buvo didelis deficitas nusipirkti padangų, na, tiesiog jos brangiai kainavo. Žmonės jas restauruodavo specialiais įrankiais, bandydami pagilinti padangos protektoriaus raštą. Dirbdavo meistrai su specialiomis staklėmis, kurių pagalba būdavo gilinamos padangėlės. Būdavo tokių, kurie padangas suvažinėdavo iki apsauginių vielų, o tamsų vakarą nuo skriejančio automobilio gatvėje, galėdavai pamatyti lekiančias žiežirbas iš po ratų.

   Panašiai buvo ir su batais. Kada buvo sunku jų įsigyti, žmonės juos taisė ir mylėjo kaip kad prieš šimtmetį. Dabar galima kone kas savaite pirkti naujus. Batų parduotuvių atsirado tiek daug, kad neužtektų dienos apeiti viską. Todėl nebelieka prasmės juos taisyti. Nebent tai būtų labai brangūs, vardiniai bateliai, kuriuos gaila išmesti.

   O kaip laikrodininkai? Ką ir jiems atėjo laikas? Užsidarys miesto senamiestyje laikrodininko dirbtuvės. Taip ir neatsivers jau niekados juodai vaksuoto sakvojažo skyrius, kuriame galėdavo pasislėpti visi meistro įrankiai. Nuo aštraus peiliuko, tvirto kaip plienas pinceto ar iki skysto tepalo, kurio kvapas primindavo darbų kokybę. O ką jau kalbėti apie tą, gerą jausmą, kai galėdavai iškėlęs galvą nueiti atsiimti savo sutaisyto laikrodžio. Sunkus metalas ir magiškas tiksėjimas tiesiog užburdavo, nepalikdamas šansų elektronikai.

   Taip, mechanines rodykles pakeitė elektroniniai skaičiai. Dar geriau spalvoti ekranai, kurie matuoja ir seka viską kas susieję su žmonių sveikata ir nepriekaištingu gyvenimu. Naujoviškas laikrodis galės tau priminti kada reikia padaryti pauzę ir trumpam pajudėti, o užsisėdėjus per ilgai vakare - nuvarys tave miegoti.

   Ar pasigesit nykstančių meistrų?

Straipsnio autorius: tikonetiko.lt