Mano vyrą pavogė anyta

     „Su Pauliumi susituokę gyvename dar tik porą metų. Tačiau šeimyninis gyvenimas virsta tikru pragaru. Ankščiau, prieš vestuves santykiai būdavo tobuli, mes dažnai rasdavome laiko sau. Daug laiko. Dažnai būdavome kartu ir net jokios minties nebuvo, kad viskas vieną dieną pasikeis. 

     Ar galėtumėt įsivaizduoti naktinį pasivažinėjimą dviračiais iki paryčių? Sutikti bundantį miestą saulei kylant. Koks nuostabus vaizdas matyti bundančias miesto kavines ir jose stalus valantį padavėją. Ryte maisto kurjeriai irgi dūzgia kaip bitės, laksto nuo vieno kampo prie kito nešiodami prekes. Mieste pakvimpa keptų bandelių kvapas. Viduje taip gera ir nuostabu.

     Pamenu ir tuos rytus su vyru, kai važiuodavome žvejoti. Žvejai mes esame ne kokie, bet pats procesas būdavo labai smagus. Kai tu iš vakaro ruošiesi žūklei, stengiesi susidėti viską ko prireiks žvejybai. Net ir sulankstomi krėslai turėjo savo vietą mūsų buto sandėliuke. Paulius pasiimdavo kelias meškeres, su vieną žvejodavom gyvu masalu, o kitos buvo skirtos lydekoms pagauti, tokios su gumine žuvyte. 

     Vyras nuolat įsidurdavo į pirštą su žvejybiniu kabliuku, todėl sliekus verdavau dažniausiai aš. Pats nuostabiausias iškilos procesas būdavo – maisto gaminimas. Pasiimdavome visokiausių užkandžių žvejybai, nuo bulvinių traškučių iki naminio uogienės pyrago. Ką jau šnekėti apie marinuotą šašlyką, kurį romantiškai vakare čirškindavom lauže“, - prisimena Kristina.

     „Šiai dienai su vyru išgyvename didžiausią šeimynine santykių krizę. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai Paulius vis daugiau pradėjo leisti laiko pas savo mamą - mano anytą. 

     Iš pradžių Laimutė atrodė draugiškas žmogus ir labai komunikabilus. Visada su šypsena, švytinčiomis akimis.  Ji dar lik šiol dirba vienoje Vilniaus mokyklų ir yra labai mylima mokytoja. Ten ji moko vaikus matematikos. Laima būdavo kupina įvairiausių patarimų. Tuo metu man atrodė, kad ji labai troško, jog aš su Pauliumi būtumėm laiminga pora. Anyta kiekvieną savaitgalį kviesdavo mus į svečius. Vaišindavo vaišėmis ir tarsi mūsų abiejų mama, norėjo žinoti kiekvieną įvykusią smulkmeną tos savaitės, kol mes nesimatėm. „Visada galvojau, tai bent dėmesingas žmogus“. 

     Ilgainiui ji išsikovojo vietą ir sau, kad galėtų važinėtis kartu dviračiais. Net jei, tai būtų pasivažinėjimas iki paryčių. Vis dažniau pastebėdavau, kad aš tampu ta trečioji, kuri važiuoja iš paskos ir klauso dviejų žmonių istorijos, jų kvatojimo. Arba jų šiltų prisiminimų, kurie pas mus su vyru po truputį vėso. Vėso kaip sugedęs reaktorius, kurio jau niekas regis pataisyti negalėjo. Kartais atrodydavo, kad būtent mano Paulius yra tikrasis anytos vyras, o aš tik jų istorijos šalininkė“, - pasakoja Pauliaus žmona.

     „Mano tėvai gyvena kitame mieste, Tauragėje. Lietuvai įvedus karantiną tapo sudėtinga patekti į kitą savivaldybę, o ypač, kai nesi ten registruotas ar neturi nekilnojamo turto. Neteisėtai klastoti kelionės tikslą, kad prasmukti pro patikros punktą irgi nebuvo noro. Todėl savo tėvus dažniausiai matydavau tik per telefono ekraną.

     Mano tėvai ūkininkai, todėl daug laiko išmanioms technologijoms su manim neturėdavo, ko nepasakysi apie Pauliaus mamą. Jos būdavo pilna visur. „Facebook“ ar „Instagram“ platformose, kuriuose ji nuolat rašydavo ir paveiksliukus siųsdavo savo sūnui. Po truputį visa tai virto košmaru. Anyta mano pasąmonėje tapo baisiausiu monstru, kurios kaip maža mergaitė pradėjau vengti. Monstro misija buvo pasisavinti mano Paulių ir užrakintą pilies bokšte saugoti nuo tokių kaip aš - princesių.“, - šmaikštauja Kristina.

     „Pradėjo nebeveikti mūsų abiejų taip pamėgtos iškylos. Paulius tiesiog jas iškeisdavo „pasimatymams“ su savo mama. Teisindavosi, kad šiandien reikia pajungti naują televizorių. Kadangi dabar karantinas, o meistrą išsikviesti sunku, tai tenka neva jam šis nuobodus darbas. Dvi minutės ir vyras pradingdavo tarpdury iki vakaro.

     Kitą savaitgalį jam reikėdavo pakeisti anytos bute užuolaidas. Ji negalėdavo būti ilgai pakėlus rankas į viršų, nes pradėdavo suktis galva. Vyras vėl visai dienai dingdavo be sąžinės graužimo. 

     Vėl savaitgalis. Ir kaip jūs galvojate, suskamba žinutė Pauliaus mobiliajame, o ten jo mama rašo kviesdama jį pagalbos. Šį kartą mano vargšelis vyras ją turės lydėti į parduotuvę, kur padės parnešti pirkinius. Vėliau jų lauks pietūs ir taip dar prabėgs viena mūsų bendro gyvenimo diena veltui. Jau suprantu koks yra tikras vienatvės skonis.

     Kitą savaitgalį nuleido anytos automobilio padangą. Dar kitą sugedo skalbimo mašina. Tada dar kitą savaitgalį reikės nuvažiuoti į kapus ir juos sutvarkyti. Ir taip pasaka be galo. Pauliui toks gyvenimas be manęs tapo norma. Neragindamas savo mamos, tarsi narsus riteris, jis pats pradėdavo klausinėti ką reikės padėti šį savaitgalį. Darbai kaip tyčia būdavo visi neva vyriški ir man ten vietos natūraliai nelikdavo. Negaliu patikėti, kad mus išskyrė mano vyro mama. Ir niekaip nesuprantu kodėl taip turėjo atsitikti? Juk Paulių aš labai myliu.“, - savo gyvenimiška istorija dalinasi Kristina.