Lietuvos valdžia - kaip didelė, pasipūtusi papūga

Įkelta 2021/03/03

     Pradėsime šį straipsnį Džordžo Orwelo, anglų rašytojo ir žurnalisto, citata: „Mes žinome, jog niekas neima valdžios tam, kad jos paskui atsisakytų. Valdžia yra ne priemonė, ji - tikslas.” LR Seime, atstovauja tautos interesus 141 seimo narys. Juos aptarnauja virš tūkstančio kanceliarijos darbuotojų. Seimo nario atlyginimas, be jokių priedų, 3433,80 Eur iki mokesčių. Palyginus su darbo rinkoje vyraujančiais atlyginimais, nepaisant keliasdešimties išimčių, seimo nario darbo užmokestis savo dydžiu panašus į vadovo atlyginimą. Štai čia ir yra šuo pakastas. Bet kokios ekonominės veiklos darbuotojas pradedant pavaldžiais darbuotojais ir baigiant vadovais, turi atitikti tai pareigybei keliamus reikalavimus. Ir vieni iš pagrindinių yra nuoseklus efektyvus darbas, kitaip tariant, darbas atnešantis laukiamus rezultatus. Ir jei bet kurios grandies ar pozicijos darbuotojas neatlieka jam paskirtų užduočių arba neatlieka darbo taip, kad jis atitiktų jam iškeltus lūkesčius, toks asmuo paprasčiausiai keičiamas kitu. Jis atleidžiamas iš darbo.

     Seimo nariai ir Vyriausybė panašu, kad šių elementariausių dėsnių nesupranta. Jeigu nepaisyti oficialiai skelbiamos informacijos apie seimūnų darbotvarkę, numatytus posėdžius ir taip toliau, deja, tik visiškas neišmanėlis gali tikėti tuo ką jie viešai deklaruoja. Jų darbo niekaip negali pavadinti efektyviu, apsimokančiu, nešančiu naudą visai valstybei. Ir kažkodėl jie savaip supranta jiems iškeltus lūkesčius. Arba visai jų nesupranta. Gal nesuprato ir prieš rinkimus. Ar jums neatrodo, kad dažniausiai mes išsirenkame mažesnį blogį (kandidatą) iš keleto, nes tiesiog nėra iš ko rinktis? Tos jų rinkiminės programos tiek nuvalkiotos, kad retas rinkėjas į jas gilinasi.  Ir tiesą sakant kuo valdantieji skiriasi nuo visų kitų? Ypatingas ir išskirtinis jų bruožas - neišpasakytas bukumas ir didelis ego. 

     Grįžkime prie lūkesčių. Deja, bet politikai nepasižymi elementariausiu ūkiškumu. Kad imituoti darbą jie sėdi ir kuria pasakų tipo projektus. Ir jie būtinai visi nori palikti pėdsaką. Nesibaigiančios reformos, įstatymų pataisos. Visas tas jų kuriamas šlamštas neduoda ramybės, pastoviai drumsčia vandenį ir kelia nuolatinį nesaugumo jausmą. Tik jų menkose galvose niekaip nesutelpa suvokimas, kad jų sugalvotus pokyčius turi įgyvendinti, paversti realiais veiksmais. Tie, kuriems kaip tik reikia stabilumo ir užtikrintumo. Jei tai vyktų kokioje nors Afrikos žemyno valstybėje, kur visada yra skurdo ir ligų, kur nuolatiniai karai tarp genčių taip nualina kraštą, tai labai nestebintų. Bet valstybė Europos vidury ima priminti šalį, kurią valdo karinė chunta, nes į piliečių poreikius niekas nesigilina. Kaip pasiutusios katės išsprogusiomis akimis draskosi tarpusavyje, paleisdamos į orą nupeštus plaukus, taip ir mūsų brangieji valdininkai, pradžioje sotūs murkia, o po to draskosi taip, kad visuomenė ima springti nuo nupešto kailio skutų. 

     Visuomenė jau seniai springsta nuo cinizmo ir akiplėšiškumo. Nuo to, kad dar nei vienas valdantysis nebuvo nuteistas ir pasodintas į kalėjimą už savo darbelius. Už trumparegiškumą, už ekonominių dėsnių nesuvokimą. Dar nei vienas nebuvo atleistas iš darbo, ne po ketverių metų, bet anksčiau, kai visa laiką buvo aišku, kad jis per posėdžius krapšto nosį ir balsuoja taip kaip nurodė frakcijos vadovybė. Ir rinkėjams iš tikrųjų giliai nusispjauti kokią politinę liniją atstovauja jų išrinktasis, nes visi laukia realių darbų ir iš jų išplaukiančių teigiamų rezultatų. Bet, deja įspūdis toks, kad pagrindinis valdančiųjų darbas - kurti naujas schemas, kaip apiplėšti žmones, nes jų idiotiški įstatymai verčia rinkėjus juos apeidinėti. Taigi, kai skundikai iš Sodros ir VMI praneša, kad piliečiai išmoko dar vieną mulkinimo pamoką, jie kūlversčiais puola kurti naujų mechanizmų. Apgaulės ir prievartos mechanizmų. Po to keletas demagogų pateikia tai kaip didelį gėrį visuomenei ir ratas sukasi toliau.

     Pavyzdžiui, viena pasipūtusi papūga gali leisti sau drėbti viešai nuomonę, kad jei jums gerbiamieji kas nors nepatinka, tai už ketverių metų galėsite kitus išsirinkti. Tai įdomu, jei darbuotojas taip rėžtų savo darbdaviui, kad jei tamstai neįtinku, tai gali kitą prisiimti į darbą. Po ketverių metų. Tie siaurapročiai niekaip nesuvokia, kad jie išrinkti ne tam, kad jiems liaudis užpakalius bučiuotų ir pagarbios baimės vedini, aklai vykdytų visus jų mėšlinus nutarimus. Jie nesupranta, kad tai jie turi stengtis įtikti, patikti ir atitikti rinkėjų lūkesčius. O grįžtant prie darbo užmokesčio klausimo, tai dar niekas nematė, kad darbuotojas susigalvotų ir pats sau pasididintų atlygį už darbą. Nes LR Seimo ir Vyriausybės darbdavys yra Lietuvos piliečiai. Nes tai jie moka atlyginimus šiai šutvei. Bet kaip straipsnio pradžioje parašyta, šių daugiau niekam tikusių veikėjų rankose esanti vykdomoji valdžia, jiems nebuvo ir nėra priemonė įgyvendinti didingus planus. Tai jų menkavertis tikslas, kurį pasiekus belieka kriuksėti ir tos paties gyvūno akimis net nemirksint žvelgti į tuos, kurie eilinį kartą patikėjo. Ir meluoti, meluoti, meluoti.

     Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. tikonetiko.lt portalo rubrikoje „Politika“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias tikonetiko.lt portalo redakcija neatsako.

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt