Lietuviškas pseudopatriotizmas „kreivų veidrodžių karalystėje“

Įkelta 2021/02/22

     Patriotas - asmuo, kuris labai myli savo tėvynę ir yra pasiryžęs dėl jos aukotis. Slidu. Oi, kaip slidu. Jau vien dėl žodžio „myli“. Jei meilę bandyti suprasti kaip ryšį, tai didžioji dalis mūsų tautos turi tą jungtį su savo šalimi. Vien dėl to, kad gimė Lietuvos žemėje, augo ir užaugo joje, ir toliau čia gyvena. Sąsajų begalės, o tai reiškia, kad myli? Aukojimąsi dar galima suprasti. Tai reiškia, kad vardan savo šalies tūlas pilietis kažko atsisako. Sakysite - primityviai mes čia svarstome. Ne - paprastai. Galime pažerti tarptautinių terminų jei labai norite, bet tada teks dėl tų žodžių pulti knistis po tarptautinių žodžių žodyną, kas irgi užknistų ir toliau tiesiog nebeskaitytumėte teksto. O pasakyti tikrai yra ką. Praėjo Vasario 16-osios šventė. Taip gavosi, kad ji sutapo su Užgavėnių švente. Lietuviški blynai nusidažė Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis. Trūko tik minėjimų, kur kalbas rėžtų tie, kurie nelabai turi ką pasakyti. Jų tekstai būna kupini patoso ir pompastikos. Vienybė, vieningi, tauta, mes visi...

     Ar girdite tokių pasisakymų metu, kad Lietuva nuveikė kažką konkretaus? Kad sukūrė ar nuveikė, tai – neabejotina. Tik ar tie šnekoriai tai įvardina? Tos iki glitumo nuvalkiotos ir išlaižytos frazės, kuriomis jie kalba, bet nieko nepasako. Arba kodėl nekalba apie konkrečius dalykus ar skaičius, kurie įrodytų, kad jų kasdienis darbas pagerino vienos ar kitos srities rezultatus. Nekalba todėl, kad neturi ką pasakyti. Todėl, kad jų „globotiniai“ net nesugeba pasirūpinti tikslia statistika, pavyzdžiui: kiek pandemijos metu iš tikrųjų susirgo žmonių ir kiek jų iškeliavo į aną pasaulį. Todėl, kad jie neturi nuovokos kas dedasi jų panosėje. 

     Ačiū Dievui, kad šiemet beveik nereikėjo klausytis tų suvaidintų nenuoširdžių stenėjimų. Bet žmonės buvo nusiteikę šią šventę paminėti. Daug yra gražių nufilmuotų įrašų su sveikinimais. Pavyzdžiui, sostinėje kilometrinė automobilių kolona plevėsavo vėliavėlėmis. Kažin, ar čia dėl karantino ir dėl to, kad atimtos visos kitos pramogos. O gal iš tikrųjų, kai sėdėjome namuose, kai tempas sulėtėjęs, tai atsirado laiko pamąstyti? Gal visi tiek išjautrėjo, kad mūsų vidiniai sensoriai jau rėkte rėkia, kad mūsų šalyje tikrai daug kas yra ne taip? Nekalbant apie socialines žaizdas, kurių niekaip nesugeba užgydyti mūsų valdantieji. Apie nuolatines dviprasmybes ir apgavystes, kurios vyksta, beje, legaliai. Gal daugelis pajuto, kaip mus bando nužmoginti, mumis manipuliuoti ir kaip specialiai yra stabdomas vidinis žmogaus progresas? Vaikai yra mūsų tikrieji mokytojai. Jie savo šviesiomis akimis ir mintimis labai greitai pamato, kad karalius yra „nuogas“. Nors apsiseilėję pataikūnai sėdintys televizijų kanaluose ir, apskritai, apsižergę dalį žiniasklaidos kasdien „bubina“ į galvas, kad valdovas apsirengęs, kad jo drabužiai labai gražūs, kad jis pats labai geras. Juk Lietuva laisva! Tie patys vaikai, labai aiškiai klausia: „o tai kur tos laisvės išraiškos? Kur jas būtų galima pamatyti?“.

     Gal, kad sunaikinsime šeimos sąvoką? O gal kad sutvėrėme įstatymą, dėl smurto artimoje aplinkoje? Gal begalinė laisvė yra klausytis nuolatinės propagandos transliuojamos iš kreivų veidrodžių karalystės esančios seime? O gal tiesiog kitaip mąstančių cenzūravimas ir priešinimas su likusia visuomenės dalimi yra demokratinės šalies įrankis užtikrinti laisvą mąstyseną?
Kodėl vienas paauglys sugeba aiškiai ir nuosekliai sudėlioti priežastis ir pasekmes to, ką padarė su mūsų tėvyne tam tikri laikmečiai ir istoriniai įvykiai. O ketinimai visada buvo geri.

      Atkūrus Nepriklausomybę verkėme iš jaudulio ir vilties, kad dabar tai jau kursime savo valstybę ir jos gerovę. Gaila, kad šviesieji protai nesulaukė šių laikų. Bet jie atgimsta mūsų vaikuose. Kurie iš tikrųjų supranta (dar) kas yra tėvynė ir siūlo ne neapykantą kurstyti, o pradėti dialogą. 
Yra ir kitokių žmonių, kurie savaip supranta, kaip prisidėti prie šalies gerovės. Jie ieško neteisybių, jie renka apie jas faktus ir viešina. Gal juose šiek tiek per daug fanatizmo ir radikalumo. Gal jie neapipavidalina savo reportažų meninėmis priemonėmis. Gal juos net apėmęs azartas, kad paskleisti kuo daugiau negatyvių žinių. Bet dėl to, kad mes nustatysime diagnozes, dar nereiškia, kad tas blogybes galima ignoruoti, tarsi jų net nebūtų.  Deja, bet jos egzistuoja. Ir jų mastelis jau toks, kad tiesiog neįmanoma visko paviešinti.

     Tai ką brangūs patriotai? Mušamės toliau į krūtinę, nutaisome pakylėtus veidelius, kalbame kaip mylime savo tėvynę, bet kai niekas nemato toliau gyvename savo miesčioniškus gyvenimėlius? Kur galima nusukti, prasisukti, numoti ranka, apsikloti galvą su antklode ir vaduotis iš šventės proga ištikusių sąžiningumo pagirių. Gyvenimas mažytis ir nėr čia ko ardytis. Ar ne taip? O mūsų senoliai, tikra to žodžio prasme už tą mūsų Lietuvėlę liejo kraują. Badavo. Mirė. O mums labai nepakeliama, kad po  15 val. sekmadienį alkoholio nusipirkti nebegalima. 

     Nereikia skambių žodžių ar frazių. Net nereikia būti patriotais. Reikia tiesiog nedergti ten, kur gyveni. Reikia skatinti šviesius ir progresyvius žmones, kurie nori kurti, bet ne griauti, ne laužyti kitų stuburus, kad suinstaliuoti toleranciją absurdui. Reikia tiesiog aptarti ir veikti. Arba bent netrukdyti veikti kitiems.

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt