Lietuvės viltis Brazilijoje ir Džonas nuo Dievo. Antroji dalis

Įspūdžiai iš Casos

     Dar būnant Lietuvoje vadovas mus informavo kad ėjimui į gydymo ir meditacijų centrą, kuris vadinosi Casa Dom Ignacio de Lojola, ir kurį patogumo dėlei toliau vadinsiu tiesiog Casa, turėtumėme baltos spalvos drabužių, nes jie esą geriau praleidžia gydomąją energiją.

     Pirmas rytas Brazilijoje. Maloni vėsuma, lengvas rūkas ir tyla. Lova buvo labai patogi. Vanduo labai minkštas, nes ten naudojamas lietaus vanduo, kurį šildo saulės baterijos. 

     Pusryčius, pietus ir vakarienę turėjome eiti valgyti į netoliesę esantį apgyvendinimo kompleksą, kuris teikė ir maitinimo paslaugas. Maistas paprastas, bet sveikas ir įvairus. Pavyzdžiui, pusryčiams dažniausiai patiekdavo įvairių vaisių, varškės sūrių, vietoje sviesto ypatingai prinokę ir skanūs avokadai, duonos gaminiai, arbata ir kava. Apie kavą norisi pakalbėti atskirai. Kiek aš supratau, ji būdavo ruošiama iš beveik neskrudintų pupelių, labai švelnaus subtilaus skonio ir visiškai neveikė mano miego režimo, nors jei tokius kiekius kavos būčiau gėrusi Lietuvoje, turbūt negalėčiau užmigti kokią savaitę. Papusryčiavę visi patraukėme asfaltuota gatvele į Casą. Toji gatvelė, nepaisant bent dešimties įvairaus dydžio šunėkų, benardančių tarp praeivių, iš abiejų pusių apstatyta viešbutėliais, svečių namais ar užeigėlėmis, buvo užpildyta baltai apsirengusių, įvairių tautybių, amžiaus vyrų ir moterų.

     Trumpai apie bendrą Casa tvarką, kurią mums išdėstė mūsų kelionės vadovas. Taip vadinamosios sesijos (konsultacijos ir gydymo seansai) vykdavo tris dienas per savaitę, nuo trečiadienio iki penktadienio. Casa - tai nemažas kompleksas pastatytas ant didžiulių kristalų klodų (pagal iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus). Todėl buvo sakoma, kad tai labai energetiškai stipri vieta. Apie kristalų gydomąsias galias turbūt ne vienas esate girdėję. Atvykus į Casą pamatai, kad vyrauja baltos ir žydros spalvos pastatai. 

     Tolėliau stovi knygynas, kuriame prekiaujama knygomis ir įvairiais suvenyrais su šios vietos atributika. Taip pat buvo galima įsigyti kristalų:  pradedant rožančiais iš kristalų ir baigiant masyviais luitais pastatytais ant grindų. Užeinant į knygyną reikia pasiimti tokias nedideles laminuotas korteles, kurių vienos rodo, kad esi pirmą kartą atvykęs, kitos, kad jau esi buvęs, sekančios, kad tau kažkas paskirta, pvz. operacija ir dar vienos, kurios parodo, kad atėjai paskutinį kartą. Dar paėjėjus yra vaistinė, kurioje gali nusipirkti paskirtų homeopatinių kapsulių su susmulkintais pasiflorų augalais. Šalia įsikūrusi  šviesi užkandinė, kur gali nusipirkti sumuštinių, kavos, vandens ar nuostabiai skanų šaltą desertą iš kondensuoto pieno, grietinėlės ir marakujų vaisių. Praėjęs šiuos statinius atsiduri kiemelyje, kuris yra po stogu saugančiais nuo karštos saulės. Čia būriuojasi ir šnekučiuojasi žmonės. Dešiniajame krašte matosi pastatas, pro kurio langelį moterys dalina sriubos dubenis. Tai nemokama sriuba, tikrai skani daržovienė. Pasisukus dar dešiniau prasideda pagrindinis pastatas. Jo priekyje didelė salė su atviru galu, pro kurį plūsta žmonės. Salės kairėje matosi didelė pakyla. Šiaip salė pilna kėdžių, tačiau jos gale, sienoje yra plačios durys, prie kurių rikiuojai dvi eilės žmonių. Praėjus į sekančią patalpą šios eilės tampa viena bendra eile. Viską prižiūri, rikiuoja, reguliuoja bent penki asmenys kalbantys ir portugališkai, ir angliškai.

      Iš kiemelio, einant į priešingą pusę nuo pagrindinio pastato, stovi dar vienas namelis, kuriame įrengtos kristalų lovos. Tai Džono sugalvotas kūrinys. Lova patogi, paprasta, bet virš jos kabo rėmas, kuriame pritvirtinti kristalai apšviesti skirtingomis spalvomis. Seansas trunka dvidešimt minučių, žmogui tereikia gulėti ir atsipalaiduoti, o nuo kristalų sklindanti energija, pagyvinta įvairiomis spalvomis, balansuoja žmogaus fizinį ir energetinį kūnus.

     Šalia šio namelio įrengtas nuostabaus grožio sodelis, kuriame stovi įvairios skulptūrėlės, dirbtiniai fontanėliai, žydi gėlės ir prieš saulę šildosi keletas nemažų driežų. Pro sodelį veda takas į medinę, netoli šlaito stovinčią pavėsinę. Joje visada maloniai pučia vėjelis. Čia ramybės ir tylos vieta. Tuo tarpu, Casos kiemelyje nuolatos skamba graži muzika ir šurmuliuoja lankytojai. 

     Mes įeiname į pagrindinę salę ir stojame į pirmą kartą atvykusiųjų eilę. Scenoje stovi gal kokia dešimt žmonių. Ant pakylos kažkoks žmogus su mikrofonu kalba rytinę maldą, koks pusantro šimto sėdinčių ant kėdžių ir dar tiek pat stovinčių eilėse pritaria jo maldai. Jai pasibaigus, žmogus su mikrofonu portugališkai rėžia įkvepiančią kalbą, visi ploja, aplink jaučiamas pakylėtas šurmulys.

Man paskyrė operaciją

     Praeiname duris ir patenkame į patalpą, kurioje taip pat pilna kėdžių. Bet skirtingai nuo prieš tai buvusios salės, kur triukšminga, zvimbia ventiliatoriai ir vistiek yra pakankamai karšta, šioje salėje vėsu, tylu, jei kas kalbasi eilėje, tai pašnibždomis, ant kėdžių sėdintys žmonės medituoja. Eilė gan sparčiai juda, ir prie galinės šios salės sienos pamatome krėslą, o jame sėdintį Džoną nuo Dievo. Prieiname arčiau. Tai pusamžis vyras, tipiškos braziliškos išvaizdos, baltai apsirengęs, basas.. Tik nustebino jo akys. Ne paslaptis, kad tų kraštų gyventojai turi juodus kaip smala plaukus, rusvą odą ir tamsiai rudas akis. Džono akys - mėlynos. Ne žydros, bet mėlynos. Tik atrodo, kad kai jis žiūri į Tave, tai nieko nemato. Atrodo lyg būtų atitrūkęs nuo to, kas vyksta aplinkui. 

     Pagaliau priėjau prie jo ir aš. Džonas sėdėjo kaip sėdėjęs. Ir staiga, vienam iš savo padėjėjų ėmė berti žodžius. Portugališkai. Šis vertė į anglų kalbą ir sakė man. Supratau, kad Džonas paskyrė operaciją, kuri įvyks popietinės sesijos metu. Mano mamai paskyrė meditavimą. Tada tos pačios salės pakraščiu išėjome į lauką. Susirinko visa mūsų grupė. Dalijomės įspūdžiais ir pojūčiais. Mano mama ėmė verkti. Ašaros tekėjo upeliais ir ji negalėjo sustoti verkti mažiausiai penkiolika minučių. Vadovas paaiškino, kad tokiu būdu prasideda energetinis valymosi procesas. 

     Pajudėjome link namų. Svilino saulė. Eidamos pamatėme keletą itin liesų karvių, pėdinančių šalia šaligatvio. Prie kažkokio konteinerio užkandžiavo arklys. Gatvėje lakstė šunėkai. Daugelis buvusiųjų rytinėje sesijoje traukė į savo laikinuosius namus. Šiek tiek atsipūtus atėjo laikas pietauti. 

     Pietums buvo patiekta kepta vištiena, troškinta jautiena, įvairūs daržovių garnyrai ir kepti bananai. Maistas lengvas ir skanus. Pavalgiusi mūsų grupė vėl patraukė į Casą. Ten belūkūriuojant, atėjo mūsų vadovas ir paklausė, ar iš mūsų, kuriems paskirta dvasinė operacija, kas nors norėtų vadinamos regimosios operacijos? Po pauzės aš pakėliau ranką. Tada jis papasakojo kaip viskas vyks.

     O vyko taip: po dešimties minučių mane pasikvietė vienas iš padėjėjų ir palydėjęs pasodino netoli Džono krėslo meditacijų salėje. Pasiūlė užsimerkti, giliai pakvėpuoti ir atsipalaiduoti. Na, aš taip ir padariau. Kažkas paėmė mane už rankos, pasakė, kad likčiau užsimerkusi ir nusivedė. Pasodino į kažką. Tada pasiūlė atsimerkti. Pamačiau, kad esu ant pirmosios salės pakylos, sėdžiu krėsle su ratukais, aplink gal dešimt žmonių, kurie, supratau, asistuos operacijos metu Džonui. Man ant peties padėjęs ranką jis kažką portugališkai aiškino miniai esančiai apačioje. Tada jis kažką pasiėmė iš balto metalinio padėklo, kurį prinešė vienas iš asistentų, apsirengęs kaip med. sesuo. Džonas atsistojo man už nugaros. Kaire ranka tvirtai laikydamas už kaktos, atlošė mano galvą, tada ta pačia ranka išplėtė kairės akies vokus ir pradęjo gramdyti mano akį. Skausmas buvo toks, kad galvojau trenkti jam per nagus, pašokti ir bėgti. Bet kažkas viduje mane sulaikė. Vienos akies gramdymas užtruko keletą minučių. Po to, Džonas tą patį padarė su dešiniąja akimi. Paėmė mano rankas ir delnais prispaudė prie akių. Viena iš asistenčių ėmė vežti krėslą nuo pakylos. Girdėjau šūksnius “Bravo!”, „Šaunuolė!“. Daugelis tai filmavo. Aš nesu pakanti skausmui. Man pradėjo darytis bloga. Iš akių upeliais tekėjo kažkoks lipnus skystis. Jis tekėjo per rankas, kaklą. Galvojau, kad man iš akių teka kraujas. Tada išsigandau dar labiau. Staiga keletas porų tvirtų rankų mane iškėlė iš krėslo ir paguldė į vėsią patogią lovą. Jaučiau, kad manimi pasirūpins. Pradėjau rimti. Ant rankų plaštakų buvo dedama kažkas maloniai šilto. Nežinau kiek laiko gulėjau. Gal valandą. Ir labai bijojau atsimerkti. Staiga pajutau, kad kažkas ėmė labai švelniai glostyti mano kairę ranką. Pagalvojau, kad gal mamą įleido pabūti prie manęs. Sukaupiau drąsą ir atsimerkiau. Aš toje palatoje buvau vienut vienutėlė. Tai kas tada glostė mano ranką? Apžiūrėjau save. Drabužiai nebuvo kruvini. Tai kas tada tekėjo man iš akių? Limfa? Neišverktos metų metais ašaros? Akių nebeskaudėjo, bet jausmas buvo toks, kad pripiltos smėlio ir apmarintos. Aš nešioju kontaktinius lęšius. Tai dar praskriejo mintis apie tai, kaip aš juos įsidėsiu.

     Įėjo labai maloni besišypsanti brazilė, laužyta anglų kalba paklausė ar gerai jaučiuosi ir pasakė, kad kai būsiu pasiruošusi, ji mane palydės ir įsodins į taksi automobilį, kuris nuveš mane namo. Vadovas buvo sakęs, kad nuo operacijos pradžios lygiai 24 val. reikia gulėti, stengtis kuo mažiau bendrauti, maistas bus pristatytas man prie lovos. Taigi grįžau, kažkaip apgraibomis nusliūkinau iki lovos, atsiguliau ir miegojau, miegojau...