Kokia priešmirtinio noro kaina Lietuvoje?

Įkelta 2021/02/02

     Ne vienas Lietuvos gyventojas yra atsidūręs situacijoje, kai reikia pasirūpinti sergančiu artimuoju. Mūsuose kaip grybų po lietaus pristeigta globos ar slaugos namų. Yra ir tokia veikla, kuri apibūdinama kaip paliatyvioji slauga.

     Paliatyvi slauga – tai aktyvi ir visapusiška ligonio, sergančio nepagydoma liga, slauga ir priežiūra. Ši slauga turėtų užtikrinti kokybišką ir ,pagal ligonio galimybes, aktyvų gyvenimą iki jo mirties. Tai pat turi būti pasirūpinta pagalba ir ligonio artimiesiems.

     Aukščiau pateikti apibūdinimai skamba labai gražiai. Įstatyme taip pat numatyta, kad tokia pagalba turi būti aprūpinti pacientai esant poreikiui. Yra nuostabių žmonių, kurie atlieka šį „titanišką“, emociškai be galo sunkų darbą. Ir, svarbiausia, kad jie tai daro su begaliniu užsidegimu ir meile. Tai daro Lietuvos Respublikos piliečiai – paprasti žmonės, tokie kaip tu ir aš. Jie nevaikšto raudonu kilimu prezidentūroje, nesėdi prie vieno stalo su E. Jakilaičiu, bandydami nušlifuotomis kalbomis tvarkyti Lietuvos situaciją. Slaugos namuose žmonės susirinko tam, kad savo gerais darbais padėtų tiems, kuriuos visi jau pamiršo, net ir artimiausieji. Kaip manote, ar jie sulaukia ženklios moralinės ir finansinės pagalbos iš valdžios institucijų? O gal manote, kad savivaldybės tai jau tikrai turėtų rūpintis visokeriopa pagalba tokio tipo įstaigoms? Žinokit, Kaunui paliatyviosios slaugos nereikia – teigia Všį Kauno hospiso namai vadovė Kristina Krasko, vis bandanti prisibelsti į Kauno valdininkų širdis ir protus. Valdininkų atsakymas: užtenka paprastos slaugos, kai ligonis aplankomas 1-2 kartus per mėnesį.

     Viena iš šviesos ir vilties ligoniams nešėjų, 37–rių metų amžiaus, mažametį vaikelį auginanti Kristina pasidalino su mumis įspūdžiais ir patirtimi apie paliatyviąją slaugą atliekamą realybėje ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti kasdien. Viešoji įstaiga, visų pirma, yra ne pelno siekianti įmonė. Taigi, Kauno hospiso namai turi išgyventi iš žmonių ar įmonių paramos. Yra sudaryta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, kurios padengia apie 25 procentus visų patiriamų išlaidų. Įstaigoje dirba 11 darbuotojų: gydytojas, 2 bendrosios praktikos slaugytojos, slaugytojos padėjėja, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutė, dvasinė asistentė, savanorių koordinatorė, direktorė ir buhalterė. Taip pat, šiai dienai, yra susirinkę apie 150 įvairių profesijų savanorių, kurie kai tik gali, atvyksta padėti. Na savanoriai, suprantama, teikia pagalbą neatlygintinai, vedami atviros širdies ir atjautos. Bet kaip įstaigai išsilaikyti su 11 pastovių darbuotojų, mokėti visus privalomus mokesčius ir dar kokybiškai teikti paslaugas? Už kokius pinigus jas teikti?

     Su ligonių artimaisiais, jiems kreipusis, susisiekiama per 24 valandas. Ir beveik iš karto į namus, kur reikia pagalbos, išvyksta darbuotojų komanda, nes teikiama ir medicininė, ir socialinė, ir psichologinė, ir dvasinė , ir buitinė pagalba, tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems. Kauno hospiso namai išskirtiniai tuo, kad jiems rūpi ligoniui, bei jo artimiesiems, pagal visas įmanomas galimybes ir sąlygas, suteikti viltį, ramybę ir komfortą. Juolab, kad daugiau nei 50 procentų ligonių yra vieniši.

     Kai nuvykstame pas ligonį, dažniausiai, jį randame gulintį lovoje. Nuo pragulų ir ligų, tikra ta žodžio prasme, būna pradėję pūti jo kūno dalys. Jis verkia nuo skausmo ir nuo pažeminimo jausmo dėl savo bejėgiškumo. Atvyksta hospiso darbuotojai ir stengiasi visais pasiekiamais būdais palengvinti šio žmogaus kančias. Svarbiausia, būna šalia ir teikia pagalbą, dalinasi patirtimi moteris.

     Žodžiu, situacija tokia, kad kai jau tavęs ar tavo artimojo nebeišgydo, tai išgrūda lauk iš gydymo įstaigos. Šiaip, turėtų būti pravedamas bent minimalus instruktažas kaip prižiūrėti ligonį, tačiau niekas labai nesivargina. Na, tada bent įteiktų lankstinuką su informacija, kur kreiptis dėl paliatyviosios slaugos. Neįteikia. Toliau, ligonis atsiduoda šeimos gydytojo globon. Ir ką jūs manote? Gydytojas paskiria slaugą, kurią gali atlikti poliklinikos slaugytojai. Bet tam ligoniui jau reikalinga priežiūra visą parą. Tada galite juos nusiųsti į slaugos namus arba patys budėti dieną ir naktį, kol visai iškvaišite nuo nuovargio.

     Minima viešoji įstaiga turi pasirašę sutartis su 8 – iomis Kauno poliklinikomis. Spėkite, kiek pacientų jie nukreipė, kad gautų kokybišką paliatyvią slaugą. Apskritą nulį. Taigi, paskui nuplauks slaugos krepšelių pinigai!

     Žmonės informaciją apie paliatyviąją slaugą susiranda interneto pagalba arba iš lūpų į lūpas. Vieni kreipiasi anksčiau, kiti kai ligoniui lieka tik para gyvenimo. Hospiso darbuotojai važiuoja ir likus tai parai ir padaro viską, ką įmanoma atlikti per tokį trumpą laiką. Bet dėl paros darbo nesikreipia į ligonių kasas, kad jiems padengtų bent dalį patirtų išlaidų, kurios vistiek atsiranda.

     Kauno hospiso namų vadovė Kristina pateikė vieną iš pavyzdžių apie situaciją kaip sunku gauti pagalbą iš valdininkų. Parašiusi prašymą miesto savivaldybei, kad leistų lengvatinėmis sąlygomis išsinuomoti patalpas labdaros sandėliavimui, kai buvo atlikta patalpų apžiūra ir jos pasirinktos kaip tinkamos, vėliau gavo atsakymą, kad savivaldybė patirs papildomų išlaidų, nes nuomos mokestis nepadengs šildymo kaštų, todėl negali išnuomoti numatytų patalpų ir nurodė pasirinkti patalpas, kurios nesudarytų tų papildomų išlaidų. Labdaros krovinys jau važiuoja į Lietuvą.

     Ši siunta vežama iš Norvegijos. Ją skyrė Norvegijos Valstybiniai senelių namai, o kelionės išlaidas padengs humanitarinės pagalbos organizacija „Baltikums venner“. Atvažiuoja pilnas vilkikas baldų ir smulkesnio inventoriaus, skirto ligoniams. Dėl užvilkinto patalpų nuomos klausimo šios siuntos tiesiog nėra kur iškrauti. Tai Norvegijos valstybiniai senelių namai gali dalintis su mažai kam žinoma įstaiga kažkur ten Lietuvoje, o vietinė savivaldybė negali padėti operatyviai išspręsti problemą.

     Paklausus vadovės Kristinos, ką dažniausiai paaukoja ir ko neįvykdo dėl nuolatinio lėšų stygiaus, ji atsakė, kad ligonių norus. Daugelis jų priešmirtiniai. Tai nėra kažkokios sunkiai ar brangiai įgyvendinamos svajonės. Jos apima tokius dalykus kaip gimtadienio tortas, apkirpti plaukai ar išvyka į gamtą.

     Tai kaip jums atrodo, ar taip brangu įgyvendinti tai, ko prašo žmogus, kuris buvo lygiai toks pat mūsų visuomenės narys ir nusipelnė pagarbaus požiūrio ir palydėjimo į tą kelionę, iš kurios jau niekas negrįžta? Kiekvienas tokių ligonių noras gali būti paskutinis, nes kitos dienos jie gali nebeišvysti. Ir kai koks susireikšminęs klerkas sugeba tik įsijungti skaitliuką savo makaulėje, tai norisi jo paklausti, - gal, Tamsta, esi nemirtingas, o gal žinai, kad niekada nesirgsi pats ar tavo artimieji? Įdomu, ką jis atsakytų?

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt