Kodėl mes taip prisirišame prie daiktų?

Įkelta 2021/02/26

     Pavasarėja, norisi nusivalyti langus ir susitvarkyti namus. Net pasiryžtate iškraustyti tą stalčių, kuris pilnas nežinia ko ir kurio neatidarėt nuo praeito pavasario. Bet kiekvienas daiktas arba ką nors primena, arba ateityje bus reikalingas. Tikrai! Stalčiuje perdėliojat tuos pačius daiktus kitokia tvarka ir vėl uždarot juos ten iki kitų metų. Ir tai darote kartu su milijonais kitų žmonių. Polinkis į prisirišimą prie daiktų užkoduotas mūsų genuose.

     Žanas Pjažė (Jean Piaget) - 20a. šveicarų psichologas, vienas vaikų psichologijos pradininkų. Jis, stebėdamas didžiulį vaikams kylantį pyktį, kai iš jų atimami daiktai, kuriuos jie laikė savo nuosavybe, padarė išvadą, kad nuosavybės pojūtis ir polinkis į prisirišimą prie daiktų žmogui išsivysto jau ankstyvoje vaikystėje. Nei daikto materialinė vertė, nei jo išvaizda ar reikalingumas šiam prisirišimui didelės įtakos neturi. Daiktą mes mylime paprasčiausiai dėl to, kad jis yra mūsų. Kai tam tikras daiktas mums priklauso ar yra kaip nors kitaip su mumis susijęs (pvz. priklausė mylimam artimajam ar yra mūsų padovanotas kitam žmogui), esame linkę jam suteikti didesnę vertę ir sieti jį su daugiau gerų emocijų. Pavyzdžiui, prekes parduodantis žmogus linkęs jas įkainoti brangiau nei pats mokėtų jas pirkdamas.

     Tai psichologijoje apibrėžiama kaip įnašo reiškinys (angl. endowment effect). 1990-aisiais grupelė JAV ir Izraelio mokslininkų atliko eksperimentą, kuris puikiai šį reiškinį iliustruoja. Mokslininkai paprašė studentų pagalbos tiriamajame darbe, ir už tai kiekvienam jų buvo leista pasirinkti iš dviejų padėkos dovanų: puodelio arba šokoladuko. Studentai pagal savo pasirinkimus pasiskirstė maždaug per pusę, tai reiškia, kad abiems daiktams buvo suteikta panaši vertė. Kitai grupelei buvo įteiktas puodelis ir po to pasiūlyta galimybė jį pakeisti šokoladuku. Tik 11% studentų pasirinko iškeisti jau turimą prizą į kitą. Trečiajai grupei pirmiau buvo įteikti šokoladukai ir, atsiradus šansui keisti juos į puodelius, didžioji dauguma vėlgi atsisakė. Taigi studentai, nors buvo tik ką gavę daiktą, jau suvokė jį kaip savo ir jautė jam prieraišumą.

     Dar viena priežastis, lemianti prisirišimą prie daiktų, yra ta, kad mes esame linkę nesąmoningai tikėti, kad jie tam tikra prasme turi „sielą“. Viename moksliniame tyrime 3-6 metų amžiaus vaikams buvo pasakyta, kad egzistuoja aparatas, galintis sukurti identišką jų mėgstamiausio žaislo kopiją. Vaikams leidus pasirinkti tarp dublikato ir senojo jų žaislo, didžioji dauguma neabejodami rinkosi senąjį ir juos net gąsdino mintis, kad galėjo suklysti ir parsinešti namo savo žaislo kopiją.

     Manote, kad naiviai galvoti, jog daiktas turi esybę, gali tik vaikai? Anaiptol! Aukcionuose, „eBay“ nuolat pardavinėjami įvairūs daiktai – rūbai, instrumentai, kamuoliai, – anksčiau priklausę garsenybėms, ir jų milžiniškos kainos rodo, kad ir suaugusiesiems daiktas nėra tik daiktas. Praėjusių metų gegužę vykusiame Sotheby‘s aukcione buvo parduoti krepšininkui Michael‘ui Jordan‘ui priklausę sportbačiai su jo paties parašu, kuriais jis avėjo varžybų metu. Už juos buvo sumokėta 560 tūkst. dolerių ir tai yra visų laikų brangiausiai aukcione parduoti sportbačiai. Dar vienas pavyzdys: Australijos televizijos laidos „Sunrise“ metu buvusios popgrupės „One Direction“ narys Niall‘as Horan‘as ragavo skrebutį su australišku pagardu „Vegemite“. Po pirmojo kąsnio patiekalas jo nesužavėjo, o vėliau prakąstas skrebutis buvo parduotas „eBay“ už 100 tūkst. dolerių. Tai įrodo, kad žmonės išties tiki, jog daiktas gali „įkūnyti“ tam tikrą asmenį. Dėl tos pačios priežasties mums sunku išmesti daiktus, priklausiusius prarastiems artimiesiems – įsitikiname, kad per juos mes palaikome ryšį, artumą su mylimais žmonėmis.

     Kraštutiniais atvejais prisirišimas prie daiktų gali virsti kaupimo manija, dar vadinama kompulsiniu kaupimo sindromu (angl. Compulsive Hoarding Disorder). Dažniausiai už jo slypi kiti sutrikimai, tokie kaip obsesinis kompulsinis sutrikimas, nuotaikos (pavyzdžiui, depresija), elgesio ir asmenybės sutrikimai (pavyzdžiui, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas). Kitaip tariant, žmogaus mąstymą ir elgesį paveikia nerimas, baimė prarasti kontrolę, taigi išsivysto tam tikras susidorojimo mechanizmas (šiuo atveju – kaupimas), kuris padeda jaustis saugiau. Kaip ir įprastam prisirišimui prie savo nuosavybės, taip ir kaupimo sindromui materialinė daiktų vertė jokios įtakos neturi. Dažnai kaupiama sena spauda, nebenešiojami drabužiai, net šiukšlėms priskiriami daiktai, tokie kaip maišeliai, tušti buteliukai, skardinės; jais žmogus nuolat pildo savo namus, negali jų atsisakyti net kai kambaryje tampa sunku pajudėti per kalnus daiktų. Patologiniam kaupikui padėti yra itin sunku. Prievartinė pagalba, kaip namų sutvarkymas be kaupiko žinios, yra neveiksminga, tik sukelia jam dar didesnį nerimo ir nesaugumo jausmą. Vienas iš pasitvirtinusių gydymo būdų – psichoterapijos seansai ir bandymas rasti sveikų būdų suvaldyti nerimui ir jaustis saugiai.

     Jausti ryšį su mums brangiais daiktais yra neišvengiama ir žmogiška. Tačiau jei jaučiat, kad tų mylimų daiktų vis daugėja, o kažkur viduje slypintis mažiukas patologinis kaupikas vis smarkiau trina rankom, verta prisiminti italų ekonomisto Vilfredo Pareto dėsnį. Pagal jį vos 20 proc. turimų daiktų naudojame didžiąją laiko – 80 proc. – dalį. O visa kita guli stalčiuose ir laukia savo dienos, kuri galimai neateis.

     Metu iššūkį – baigę skaityt, išmeskit arba atiduokit vieną nebereikalingą daiktą. Kartais erdvė ir šviesa, kuriai atsiranda vietos atsikračius nereikalingų daiktų, yra daug reikalingesnė.

Straipsnio autorius: Laura Balcerytė