Kodėl darbo rinkoje „nurašomi“ keturiasdešimtmečiai?

     Senstančioje ir darbo jėgos stokojančioje Lietuvoje vyrauja tikrai paradoksali situacija - palyginti jauni, sulaukę 40 ar 45 metų žmonės darbo rinkoje nebesijaučia nei saugūs, nei labai pageidaujami. Tuo tarpu, darbdaviai ir personalo atrankos specialistai tikina, kad žmonės dėl amžiaus nėra diskriminuojami, tiesiog daugelis vyresniųjų neturi reikiamų kompetencijų ir įgūdžių.

     Melas. Tiesiog žiaurus ir kvailas melas. Kad vienas kitas apsamanojo per anksti ar tiesiog pavargo nuo gyvenimo, ar nebėra stimulo nei stengtis, nei tobulintis - sutikti galima. Bet tikrai tai netaptų tendencija, jei to neįtakotų darbdaviai ir personalo formuotojai.

     Šiaip jau, galima įsivaizduoti tipinę situaciją. Darbdavys retai pats renkasi sau darbuotojus. Informacija apie pateiktas kandidatūras iki jo atkeliauja jau apdorota. Atrankas atlieka, kaip manote, kokio amžiaus darbuotoja ar darbuotojas? Dažniausiai iki 35-erių metų amžiaus. Tai manote, jie pagalvoja, kad vyresnis už juos asmuo, gali būti puikus, pavyzdžiui, administracijos darbuotojas? Tikrai nepagalvoja. Kaip gali pagalvoti, kad gal reiktų papildomų naudų ar patirčių, kurias gali pasiūlyti vyresnis darbuotojas, jei jie net neįsivaizduoja kokias jas turi tas vyresnis kandidatas? Personalo specialistai (keistai skamba) negali atpažinti to, ko patys dar neturi. Tai išvada kokia? Gerbiamieji darbdaviai, Jūsų pačių trumparegiškas požiūris atima iš Jūsų galimybę gauti vertes, kurių negali pasiūlyti jaunimas. Ir jeigu orientuojatės tik į tai, kad sėdėtų žalių požioplių, bet būtinai jaunų, darbuotojų komanda, kurie, atseit, būtinai bus veržlūs, ambicingi, inovatyvūs ir puikiai barškins kompiuterio klaviatūra. Ir jei galvojate, kad gal ne kūlversčiais virsdamas, bet atsargiau ir išmintingiau priiminėdamas sprendimus ar teikiantis pamatuotus pasiūlymus darbuotojas bus mažiau vertingas, tai verta susimąstyti, kad gal jums patiems trūksta kompetencijos ir įgūdžių? Nes šiaip jau išmintingas darbdavys stengsis suformuoti mišrų kolektyvą, kad tiek jauni, tiek vyresni papildytų vieni kitus. Nes kiekviena iš jų turi ne tik savų trūkumų, bet ir privalumų. O jei vyrauja tik noras ganyti akis, tai čia jau kita tema ir tokias savo patologijas reikėtų nešti pas priklausomybių specialistus.

      Tikrai ne naujiena, kad tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio gyventojai senėja. Ateinantys jauni žmonės tikrai neišgalės pakeisti nurašytosios X kartos (1969 – 1983), kurios atstovų, paprasčiausiai yra daugiau, nei jau dirbti galinčių jaunų piliečių. Ir tikrai be reikalo darbuotojų atrankų specialistai, kurie patys yra 25 - 35 metų amžiaus grupei priklausantys, pamiršta, kad jau neužilgo ir jie atsidurs 40-mečių ir vyresnių grupėje.

     Kai kurios didelės šalys sureagavo į šią kintančią situaciją darbo rinkose. Pavyzdžiui Kanadoje, jau nuo 2001 metų galima pamatyti viešai publikuojamus įmonių reitingus, kurie parodo, kokios įmonės suteikia geriausias darbo sąlygas savo šalies piliečiams, kurių amžius yra 40 ir daugiau metų. Darbuotojams, be garantuotos darbo vietos, suteikiamos ir tokios papildomos naudos, kaip sveikatos draudimas, pagalba planuojant santaupas bei išėjimą į pensiją.

     JAV taip pat nuvilnijo darbo pasiūlymų bumas vyresnio amžiaus žmonėms. Jis kilo po pasirodžiusio meninio filmo, kuriame vaidino garsus aktorius Robertas de Niro. Filmo istorija pasakoja apie senyvą vyriškį, našlį, jau esantį užtarnautoje pensijoje ir kaip jį priima dirbti internetinės prekybos įmonė, kuriai vadovauja jauna moteris.

     Darbuotojų atrankų agentūros, komunikacijos bendrovės, nekilnojamojo turto bei draudimo įmonės, net tokios didelės kaip Goldman Sachs arba Encore, taip pat medicinos ir sveikatos priežiūros įstaigos, ne tik siūlo darbą bei apmokymus brandaus amžiaus piliečiams, bet skiria ir specialias stipendijas, taip pat adaptavimosi naujoje darbo vietoje programas, kurių metu padeda atnaujinti šiek tiek prarastus įgūdžius, dėl pertraukos atsiradusios kol nedirbo, dėl kažkokių objektyvių priežasčių, keletą ar daugiau metų. Tokiu būdu buvo ženkliai sumažinta bedarbystė 55-erių ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje.

     Keturiasdešimtmečiai ar vyresni gyveno tuo laiku kai Lietuvoje keitėsi santvarkos. 1990 metais visi buvo įmesti į kardinaliai kitokią rinkos ekonomiką. Taigi, turėjo prisitaikyti ir jų tėvai, ir jie patys. Ši karta pasižymi dar tėvų ir senelių jiems įdiegtomis, tokiomis vertybėmis, kaip atsidavimas, garbingumas, gebėjimas prisiimti atsakomybę už save ir kitus. Jie išmokę prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir nedejuoti. Šie žmonės gyvena, tarp kitko, kaip ir jaunesni, aktyvų socialinį gyvenimą, puikiai jaučiai beribės informacijos platybėse, sėkmingai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, drąsiai priima iššūkius ir jei nori, ima ir kardinaliai pakeičia savo profesiją ar net gyvenimo būdą. O paklausus, ar jaučiasi seni, su šypsena rėžia, kad dar daug gyvenimo prieš akis ir jie tikrai nesiruošia jo praleisti lėtoje agonijoje laukdami kol kojas pakratys.