Kodėl apkalbinėti kitus yra gerai?

Įkelta 2021/03/11

     Nuo vaikystės buvome mokomi - apkalbinėti kitus yra labai negražu. Tuos, kurie itin mėgsta šį užsiėmimą, aplinkiniai neretai smerkia. Nepaisant vyraujančio nepalankaus požiūrio į apkalbas, jos yra svarbi mūsų visų aplinkos dalis. Įsivaizduojate, kartais net būna naudingos. 

     Pirmiausia, kas šauna į galvą apie apkalbas, yra tai, kad blogiečiai gavę konfidencialios informacijos, ima ją platinti tikrai ne gerų ketinimų vedini. Ji tampa pavojingu ginklu blogo linkinčių žmonių rankose.

     O paslaptis, kurią žino daugiau nei vienas žmogus – jau nebe paslaptis. Bet tas žmogaus liežuvis! Kartais jis tampa pačiu didžiausiu žmogaus priešu. Ir kaip saldu būna, kai iškilmingai nutaisęs reikšmingą miną, asmuo tau praneša naujieną, kurios niekas dar nežino. Apsąla abu. Ir tas, kuris praneša, ir tas, kuris išgirsta.

     Teigiama, kad norą apkalbinėti vis tiek reikėtų traktuoti kaip neigiamą charakterio bruožą. Nors žiūrint iš kito taško, polinkis apkalbinėti rodo aukštą socialinių įgūdžių išsivystymo laipsnį. Elgesio analizės specialistai teigia, kad asmenys nemokantys „pliaukšti“ liežuviu apie kitus, dažnai susiduria su sunkumais bendraujant ir negebėjimu palaikyti draugiškus santykius.

     Apkalbos, tai evoliucijos produktas. Taip teigia psichologai, kurie polinkį apkalbinėti prilygina domėjimuisi kitų žmonių gyvenimu. O tų gyvenimų aptarimas, esąs šalutinis poveikis, atsiradęs žmogui evoliucionuojant. Mūsų pirmykščiai protėviai gyveno nedidelėse grupėse (gentyse), kurių nariai žinojo vieni apie kitus viską ir, kad išgyventų, privalėjo nuolat bendradarbiauti. Taip pat, tos pačios genties nariai tarpusavyje konkuravo dėl išteklių skirtų išgyvenimui, todėl buvo itin svarbu žinoti ir suprasti su kuo turi reikalų, bei su kuriais bendradarbiauti naudingiau. Šiose kovose nugalėdavo tie, kurių socialinis intelektas būdavo aukščiausias, kurie mokėjo prognozuoti, analizuoti ir ...skleisti apkalbas, jei būdavo toks poreikis. Šių įgūdžių dėka, jie tapdavo įtakingais ir sėkmingais, pagal to laikmečio kriterijus. Jų genai būdavo perduodami iš kartos į kartą.

     Jei jau visai atvirai kalbant, tai kas nemėgsta, kad ir retkarčiais ką nors apkalbinėti? 
Kaip bebūtų keista, patys profesionaliausi apkalbinėtojai šiais laikais, tampa pačiais populiariausiais bet kokio kolektyvo ar grupės nariais. Šio paradokso priežastys labai gyvenimiškos ir paprastos. Bendros paslaptys, dalinimasis „karštomis“ naujienomis, kaip niekas kitas vienija žmones ir suformuoja pasitikėjimu grįstus tarpusavio santykius. Be to, kai kam nors atskleidi paslaptį, tai ir pats siunti signalus, kad pasitiki tuo žmogumi ir tiki, kad jis tavo paslapties niekam neišduos. Juo labiau, nepanaudos tos informacijos prieš tave. 
Apsukrus, meistriškai mokantis apkalbinėti asmuo, lengvai randa kalbą su bet kokiu žmogumi. Apkalbinėtojo pastangų dėka žmonės bus informuoti apie tai, kas vyksta tam tikroje aplinkoje. Atlikti tyrimai parodo, kad nekenksmingų gandų platinimas darbo kolektyve padeda jį suvienyti ir pakelti kovingumą. Apkalbos taip pat gali labai padėti. Pavyzdžiui: naujai į darbą priimtam asmeniui. Tokiu būdu, jis greičiau adaptuojasi dar nepažįstamoje aplinkoje. Taigi, galima teigti, kad viena iš funkcijų, kurias atlieka apkalbos, tai suteikiama galimybė greitai įsisavinti nerašytas taisykles, kurioms įprastu būdu perprasti reikėtų skirti gerokai daugiau laiko. Ir tikrai nebūtų apsieita be kvailų nesusipratimų dėl, kurių dar ir po pusmečio prisiminus kaistų ausys. Na, o jei naujokai atsisako dalyvauti besisukančioje apkalbų karuselėje, po tam tikro laiko, jie tampa atstumtaisiais. Jais nepasitiki ir nenori dalintis jokia informacija. Taip išeina, kad apkalbinėjimo įgūdžius reikia nuolat mankštinti. Norint jų neprarasti.

     Paskalų baimė, stiprina žmogaus savikontrolę. Suvokimas, kad kiti mums negirdint apkalba, kad netikėtai galime tapti pajuokos objektu, tampa labai stipriu motyvu save varžyti ir kontroliuoti. Vėlgi, žvelgiant iš kito taško, šis motyvas gali pasitarnauti kaip stiprus stimulas vidiniam augimui ir tobulinimui. Labai naudingomis tampa paskalos apie įžymybes. Tik reikia atskirti, kurios iš apkalbų yra susijusios su asmens reputacija, o kurios pasakoja apie nestandartines, įspūdingas situacijas.

     Pirmuoju atveju apkalbos sudomina tada, kai esame pažįstami su paskalų herojumi. Bet antruoju atveju, paskalos pasitarnauja kaip patarimų šaltinis ir suteikia žinių mums, jei kartais patys pakliūtumėme į panašias situacijas. O įspūdis, kurį sukelia žinoma asmenybė, priverčia įsisąmoninti gaunamą informaciją. Tai atkeliavo dar iš tų laikų, kai mūsų protėviai patys buvo įtakingi arba klausė galingesnio genties nario.

     Galiausiai, apkalbos, paskalos, gandai – žiniasklaidos maistas. Ji minta gandonešių skleidžiama informacija. Aišku, priklausomai nuo to iš kokios srities atplaukia paskalų upės. Apkalbų svoris ir reikšmingumas tikrai skiriasi. Tikrai ne visas paskalas galima panaudoti žinių platinimui. 

     Apibendrinant aukščiau pateiktą informaciją, galima padaryti išvadą, kad mūsų gyvenimiškuose pasauliuose nėra absoliučiai blogų, ar absoliučiai gerų dalykų. Savaime niekas nedaro nei gėrio nei blogio. Kokiais tikslais mes naudojame tam tikrus dalykus, tai atitinkančiomis spalvomis ir pavirsta. Juodi darbai - juodais, o balti - baltais.

 

 

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt