Karališkieji vizitai Lietuvoje

Įkelta 2021/03/23

     Kiekvienuose namuose yra pasakų knygų. Karalienės, karaliai, princai ir princesės – ir berniukai mėgdavome tokius personažus. Tai iš tikrųjų buvo vienintelis būdas mūsų vaikystės, paauglystės ir jaunystės laikas su karališkomis asmenybėmis susidurti. Ši istorija - apie pirmuosius ypač reikšmingus karališkuosius vizitus, kurie visuomenę sukrėtė, tarsi pasaka būtų tapusi realybe. 

     Ką Lietuvos žmonėms reiškia Europos monarchų vizitai į mūsų besikuriančia šalį, net įvertinti sunku. Tikras karalius ar karalienė tuo metu buvo sąvokos ne iš laikraščių, bet greičiau iš pasakų knygų. Vienas pirmųjų, itin svarbus pasiuntinys atvyko iš katalikybės karalystės. 

     Jonas Paulius II atvažiavo praėjus 3 dienoms po to, kai išėjo sovietų kariuomenė. O ta kariuomenė vis ieškojo pretekstų dar pasilikti. Tas popiežiaus vizitas buvo labai svarbus, jis padėjo, kad ta kariuomenė išeitų, - kad nebūtų situacijos, jog popiežius turi atšaukti suplanuotą vizitą, nes Rusija neįvykdė pažado. 

     Jei kyla klausimų, kam reikalingi aukštųjų asmenų vizitai, - tai ir puiki reklama, ir netgi apsauga šaliai, į kurią atvykstama. Tai buvo ir paramos, ir politinės paramos, ir simpatijos vizitai. Lietuva turėjo daug simpatijų tada, kaip ta pirmoji, kuri veržėsi iš kalėjimo, pralaužė sieną ir kitiems. 

     Pirmasis neišdildoma įspūdį palikęs vizitas – jos didenybės Danijos karalienės Margeretės II ir princo Henriko apsilankymas Lietuvoje. Čia, „Arkos“ galerijoje, laukė susitikimo su jos didenybe didžiulis būrys politikų, Lietuvos inteligentų. Įspūdinga buvo tai, kad vyko ilgos ir išsamios kalbos, šnekėjo ir valstybės vadovai, ir diplomatai. Paskutinei, nes pirmoji ir baigiamoji pozicijos yra labai garbingos, žodis buvo suteiktas jos didenybei Margaretei II. Visi jau laukė ilgos kalbos, bandydami uosti orą ir žvalgytis į gausiai nukrautus tada, tais tolimais 1992 m., nedažnus stalus. Jos didenybė pasakė keletą frazių, ištiesė ranką, Freilina įdėjo kandiklį su cigarete (čia kiti laikai, tada dar nikotinas nebuvo draudžiamas), adjutantas tokia XIX a. kariškio įspūdinga uniforma pridegė cigaretę, ji išpūtė dūmą ir pasakė: „O dabar galime visi vaišintis.“. Tada, begalines ovacijas sukėlus trumpa, efektinga kalba. Demokratiška karalienės laikysena, laisvumas ir žavėjo, ir kiek glumino visuomenę. 

     Žmonėms tikrai darė įspūdį, kai karalienė nuėjo į turgų Vilniuje. O, čia buvo įspūdis! Ji pirko daržovių iš paprastos moterytės, dar ko nors žiūrinėjo. Minia aikčiojo - o, karalienė! Tai čia buvo įvykis tų žmonių gyvenime galbūt vienas, vieną kartą, kada pardavė morkų karalienei. Čia atvažiuota tuo pavojingu, ypatingu laiku. Didžiausiam pavojui praėjus, jau Lietuva gavo pripažinimą, jau ji lyg apsaugota nuo tiesioginės sovietų intervencijos. 

     Karališki vizitai pritraukia itin daug žiniasklaidos dėmesio, todėl priimančiai šaliai verta išradingai panaudoti šią galimybę, reklamuoti, pristatyti šalį. 

     Danijos karališkai porai buvo 2 objektai, vienas kitą papildantys ir labai svarbūs. Pirmas buvo priėmimas Trakų pilyje. Buvo vaišės Trakų pilies kieme, aplinkui senoviniai rūmai, kaip kokioje Hamleto pilyje, Elsinore. Tai primena, kokia tai šalis, kokių šaknų, kokios praeities, tikra, sena Europos šalis. Kitas akcentas – parodyti kaimą: žmonės atgauna žemę, laisvi žmonės vėl kuria savo ūkius, o kažkas skleidžia gandus, kad tai labai blogai. Ir dar antras momentas – nuvežėme į Paluknį, pas lenkų ūkininką, irgi prieš visokius gandus, kad Lietuvoje skriaudžiamos tautinės mažumos. 
Kuo gi skiriasi monarchų ir kitų aukštų politikų, valstybės vadovų vizitai? 

     Kai rimti žmonės atvažiuoja – prezidentai, ministrai, tai vienaip ar kitaip susiję su darbiniais reikalais, su pozicijomis, idėjų derinimu. Monarchas paprastai važiuoja parodyti šalies žmonių bendrystės su ta šalimi. Tai nebuvo kažkokios derybos, tiesiog karalienė norėjo kuo daugiau pamatyti paprastų žmonių: studentų, jaunimo, verslininkų, kultūrininkų... Ir jeigu pažiūrėsime sąrašą žmonių, kurie buvo pakviesti į tą priėmimą filharmonijoje, tai praktiškai visas Lietuvos kultūros, meno, akademinis elitas. 

     Neatvažiuoja karaliai pasikalbėti apie kariuomenę ir ginkluotę, o apie tautos gyvenimą, kurio išraiška yra kultūra. Vizitų metu buvo pasirūpinta, kad pamatytų mūsų kultūrą. 

     Daugeliui olandų nebuvome žinomi, o tuo metu jau buvome ir NATO nariai, buvome įstoję į ES, bet kaip šalis praktiškai buvome nežinomi. Pirmas vizitas per kažkiek metų – jie tiesiog atrado naują šalį, naują žemę, naujus žmones. 
Vizitų metu monarchų teikiamos dovanos būna išradingos, tikrai nekasdieniškos. 

     Ruošiantis Nyderlandų karalienės Beatričės vizitui, olandai norėjo išvesti tulpių veislę, pavadinti ponios Almos Adamkienės vardu ir pasodinti prezidentūros kiemelyje dar kad sužydėtų maždaug tą dieną, kai lankysis būtent karalienė ir bus ponia Alma. Taip ir įvyko, buvo labai gražu.

     Ambasadoriui Dariui Gaidžiui teko vadovauti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Protokolo departamentui, kai bene daugiausia aukštų asmenų viešėjo Lietuvoje. 

     Japonijos imperatoriaus Akihito, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, Nyderlandų karalienė Beatričė, taip pat Ispanijos karalius Cchuanas Karlosas I. Yra daugybė pasiruošimo, pradedant nuo pačio atvykimo: kas atvyksta, kaip, kur, į ką pasodinti, susodinti, kokie renginiai, kiek, kokie žmonės dalyvauja, kokia tvarka sėdi, suderinti maistą, meniu, dovanas. Daugybė tokio nematomo pasiruošimo, kuris užima ne vieną ir ne du mėnesius. Be kitų oficialių renginių, ruošiami ir priėmimai. 

Ką reikia žinoti, patiekiant maistą monarchams?

     „Ne kiekvienam mėsiškas patiekalas tinkamas, tarkime, kiauliena žydams arba musulmonams. Netinka, jautiena kitiems netinka, vegetaras ar ne vegetaras, veganai, yra alergijos maistui, maisto netoleravimas, yra tam tikri specifiniai prašymai, pvz., nedėti tam tikro prieskonio ar kokio aštresnio kvapo“, - išduoda paslaptį Romas. Romas Zakarevičius yra rengęs priėmimus ne vienai žvaigždei ir karališkiems asmenims.

      „Mūsų garbei ir viešbučių garbei buvo 8 mėlyno kraujo atstovai. Kai prasideda pirmieji kontaktai dėl karališko priėmimo, paprastai atvažiuoja atstovai iš tos valstybės ir tada deriname iki smulkmenų, pradedant nuo lėkščių išvaizdos, dydžio, formų, stiliaus, aptarnavimo, servetėlių lankstymo... Turi viską nufotografuoti, parodome maistą, vyksta maisto degustacija, paskui jie fotografuoja. Išvažiuoja į savo šalį, paskui tvirtina arba ne. Kiekvienam stalui padavėjų reikia, kas turi pastoviai budėti salėje. Kad dvi durys atidaromos iš abiejų pusių vienodai, išėjimas vienodas“, - pasakojo jis.

O kokių patiekalų kategoriškai negalima teikti aukšto rango priėmimuose?

     „Paprastai negalima jokių jūros gėrybių, jokių riešutų patiekaluose, negalima, kad būtų stambiai pjaustoma, kad nereikėtų daug pjaustyti, kad viskas būtų labai delikatu. Kadangi ir valgyti, ir kalbėti reikia tokiuose priėmimuose, tai kad nuo šakutės niekas nenukristų“, - dalinasi patirtimi vyriškis.

Vieno monarcho vizitas jau didelis iššūkis priimančiai šaliai. O kas, jei jų atvyksta visas būrys?

     „Taip įvyko minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Trys šiaurės šalių monarchai, lyg 6 prezidentai, dar buvo ir premjerų, ir Šventojo Sosto sektorius, svečiai iš Baltarusijos, Rusijos. Tai buvo tikrai didelis renginys. Jis buvo gyvai transliuojamas. Kiekviena delegacija turėjo atvažiuoti nustatytu  laiku, kad nebūtų susikimšimo prezidentūros vidiniame kieme. Tuos visus 15 kortežų reikėjo laike ir erdvėje gražiai sustatyti, kad jie kada reikia, tada privažiuotų. Pavyko. Kai reikėjo visiems iš prezidentūros išvažiuoti pietų, tada kita bėda, nes kiekvienam žmogui reikalingas kortežas, kokios 3 – 4 mašinos. Tada sumąstėme, kad būtų gražu visus vadovus, nuo monarchų iki ministrų, susodinti į autobusą. Pasiklausėme monarchijos atstovų gerokai iš anksto, ar tai būtų gerai, ar nebūtų baisus protokolo pažeidimas, mums atsakė: „Taip, viskas gerai, galima juos vežti autobusu.“. Tai ir vežėme, paskui pasakojo, kad kai kurie monarchai išviso nėra važiavę autobusu, tai jiems čia buvo didelis nuotykis, labai džiaugėsi“, - prisimena Romas Zakarevičius.

     Daug kam yra įsirėžęs į atmintį jos didenybės Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės karalienės Elžbietos II vizitas.

     „Iš tikrųjų su kolegomis labai ruošėmės tam įvykiui, gana gražiai buvome pasipuošę, bet įvyko baisi tragedija – likus keletui dešimčių minučių iki jos didenybės vizito sužinojome, kad turime pasilikti tarnybinėse patalpose – mes, Rotušės tarnautojai, nes ir be mūsų yra, kas dalyvauja šiame renginyje. Tiesa sakant, ne tik nuliūdę, bet net šiek tiek pikti, su kolegomis jau buvome pasiryžę gerti stiprią arbatą, gerai kad nespėjome to padaryti, nes pasirodė Jungtinės Karalystės ambasadorius, klausdamas, o kas gi atidarys Rotušės duris, kai privažiuos jos didenybė su princu Filipu? Kas atidarys duris įeiti į salę, kas lydės laiptais ir t.t. Šie klausimai buvo neapsvarstyti, todėl viską teko padaryti Rotušės tarnautojams“, - susirūpinimo neslepia vyras.

Būtume nesuprasti, jei praleistume punktą apie apdarus.

     Julija Janus yra puošusi ir pirmąją damą ir šalies vadovę. „Jeigu planuojamas karališkas vizitas, iš anksto atsiunčiamas vizito „Raideris“, kur numatyta netgi tiek, kokia spalva bus apsirengusi karališkoji pora. Tada aptariame kostiumą su pasitinkančiu asmeniu, pirmiausia pasirenkama irgi spalva. Tada aptariame, kokie bus priėmimo renginiai, nes kiekvienai daliai reikalingas vis kitas rūbas. Mažiau toleruotina raudona ir balta spalvos, kurios laikomos karališkomis. Jei vakarinis priėmimas kvietime žymimas kaip „White tie“ pagal visus protokolus privalomos ilgos rankovės ir moterims. Taip pat privalomos ilgos suknelės arba gali būti kelnių kostiumas, primenantis ilgą vakarinę suknelę. Jei tai yra „Black tie“, galimos plikos rankos, gilesnės iškirptės“, - patirtimi dalinasi Julija.

     „Visas svarbiųjų asmenų įvaizdis – dizainerių pareiga ir atsakomybė. Papuošalai turi būti autoriniai juvelyrikos darbai, iš brangiųjų metalų ir brangiųjų akmenų“, - pabrėžia moteris

     Šiandien vizitai nevyksta, galima tik prisiminti mūsų šaliai parodytą solidarumą ir pagarbą, ypač pirmųjų atvykusių į vėl atsikuriančią valstybę.

 

Straipsnio autorius: Istoriją aprašė TikoNeTiko.lt