Jaunimo raštingumas Lietuvoje

   Išmaniųjų technologijų amžius. Gyvenimas sparčiai keliasi į skaitmeninę erdvę, skaitymas virsta „teksto skenavimu“. Smunkantis raštingumo lygis jaunimo tarpe tampa dėmesio reikalaujančia problema.

   Kaimyninių šalių kontekste Lietuvos jaunimo raštingumo lygis išties nedžiugina. Tai atspindi kas trejus metus atliekamo Tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo (PISA) rezultatai. Jo metu vertinami jaunuolių, artėjančių prie privalomojo mokslo pabaigos, pasiekimai skaitymo, raštingumo, matematikos ir gamtos mokslų srityse. Paskutinį kartą šis tyrimas atliktas 2018 m. Jo rezultatus analizavo ir su kaimyninėmis šalimis Estija, Latvija ir Lenkija palygino garsus Lietuvos matematikas Algirdas Zabulionis. Nuo 2006 metų, kai Lietuva pirmą kartą dalyvavo PISA tyrime, mūsų šalies rezultatai išliko gerokai žemesni nei kaimynių.

   A. Zabulionis išskiria keletą svarbiausių tai lemiančių veiksnių. Anot jo, didelis skaudulys Lietuvos švietime – nelygios ugdymosi galimybės miestuose ir kaimuose. Nors pastaraisiais metais ši problema keliama į paviršių, tarp mieste ir kaime besimokančių vaikų pasiekimų vis dar plyti bedugnė.

   Dar viena kliūtis, su kuria susiduria dalis šalies vaikų – namuose vartojamos kalbos ir mokyklos mokomosios kalbos neatitikimas. Matematiko teigimu, šių vaikų pasiekimai pastebimai žemesni nei kitų moksleivių.

   Apie Lietuvos švietimo sistemos indėlį į menką šalies vaikų raštingumą kalba VU Skandinavistikos centro docentė Loreta Vaicekauskienė. „Reta kultūra šitaip žaloja savo vaikus dėl gimtosios kalbos kaip šiandien Lietuvoje,“ – teigia ji. Docentė lygina keletą gimtosios kalbos mokymo bruožų Lietuvoje su metodais, taikomais Danijoje.

   Pirmiausia – apie reikalavimus, kalbininkų keliamus visiems kalbos vartotojams. Lietuvoje kalbos normos (net tarimo ir kirčiavimo) yra kuriamos valstybinių normintojų, kurie anot L. Vaicekauskienės, neatlieka jokių tyrimų, o jų konstruojama sistema primena „būrėjo veiklą“. Danijoje, kita vertus, rašybos, gramatikos, o juolab kalbėjimo taisyklės yra formuojamos atsižvelgiant daugiausia į žmonių kasdien vartojamą kalbą ir jos kitimą.

   Tad ko gi reikalaujama iš egzamino suole sėdinčio mokinio? Lietuvių kalbos egzamino metu mokinys, norintis jį išlaikyti, pirmiausia turėtų ne leistis į kūrybą, o galvoti apie vertinimo aprašą, kurį sudaro apie 30 puslapių gramatikos ir žodyno klaidų. Dar vienas vertinimo kriterijus – stiliaus kultūra. L. Vaicekauskienė klausia: kas apskritai yra geras stilius? Vertinimo nuostatai atsako: reikia rašyti išraiškingai, tačiau nepersistengiant su metaforomis ir palyginimais. Taip pat vengti per dažno specialių terminų vartojimo, nors rašomas tekstas dažniausiai analitinis. Kad būtų vaizdžiau, štai stiliaus klaidos pavyzdys: „Žemė pasipuošė baltu patalu, šaltis išmargino langus.“ Jei tokį vaizdingą sakinį pavartosite savo egzamino tekste, vertintojas, užuot nuklydęs mintimis į žiemos šaltį, raudonu rašikliu primins jums, kad patalu puoštis negalima. Tačiau reikia paminėti, kad vertintojai ir mokytojai, lygiai kaip ir mokiniai, yra biurokratinės sistemos aukos. Jie privalo ne tik vadovautis dažnai nemotyvuotomis taisymo gairėmis, bet ir nepamiršti skirstyti klaidų į stiliaus, kalbos kultūros, gramatikos. Liūdniausia tai, kad tokio taisymo metu vertintojui nelieka galimybės suvokti tekstą kaip visumą, įsijausti, pajusti jo nuotaiką. Būtent pastarųjų punktų iš savo vertintojų reikalauja danai. Be to, vertinant egzaminą pagrindiniai tikslai yra užfiksuoti stipriąsias ir silpnąsias teksto puses, o ne ieškoti tobulumo, suprantant, kad net aukščiausio balo vertas tekstas visuomet galėtų būti tobulinamas.

   Taigi, ar sistema, nuolat ieškanti progos mokinio žodį apšaukti klaida, yra kompetentinga objektyviai įvertinti jo raštingumą?

   O dabar – apie tai, kaip kiekvienas galime kelti savo raštingumo lygį. Nacionalinis diktantas – vienintelis konkursas Lietuvoje, skatinantis visų amžiaus grupių, lietuvių raštingumą. Šiemet jis vyksta jau 13-ąjį kartą. Šiemet, remiantis turimais duomenimis, buvo sudarytas sąrašas žodžių, kurių rašyba dalyviams sunkiausiai įveikiama. Diktanto vertinimo komisijos pirmininkė Aldona Šventickienė teigia: „Tai – žodžiai, kurių rašyba tiek moksleiviams, tiek ir suaugusiems yra tikras galvos skausmas!“. Sąraše šalia kelių mokslinių terminų puikuojasi 10 kasdien vartojamų žodžių: sūkurys, ačiū (!), beždžionė, vąšelis, nuopuolis, įsiręžęs, įgrysta, slenksčiai, įspisti, sąžinė. Sąrašas sudarytas siekiant padėti ne tik dalyviams, besiruošiantiems būsimiems Nacionalinio diktanto konkursams, bet taip pat ir visiems lietuviams, norintiems kilstelėti savo raštingumo lygį.