Gyvenimas ir 150 eurų (2 dalis)

-  Nejaugi jau šešios ryto. Pagalvojo močiutė pažvelgus į tekančią saulę.

- taip gali ir visus dienos darbus pražiopsoti besvajodama. Laikas bėga kaip patrakęs, kartais sunku patikėti, kad gyvenimas po truputį eina į pabaigą.

- Kodėl Juozukas tyli? Taip ji vadindavo savo gaidelį.

- Gal užkimo, kad susirietęs ant laktos tyli? 

- Pute, pute, pute... Pute, pute, pute... Šaltas rytas musėt, norisi ir jam dar šiltai patupėti ant laktos su vištomis.

Močiutė turėjo vieną gaidelį Juozuką ir penkias višteles. Gaidžio būta juodo, gražaus, o vištelės buvo raibos, pūstų plunksnų.

- O, man jau laikas karvę melžti. 

- Nida, ar gyva dar esi? Garsiai juokais nuleidžia per kiemą savo balsą senutė. Ech jei dabar būtų šalia Brolis. Įpilčiau jam ir jo šeimai šilto pieno. Jo anūkas Tadukas jį taip mėgsta ir prašo vis pakartot. Smagu, kad jis mane močiute vadina. Taip gera būti kažkieno mylimai. Aš Tadukui per žiemą kojinių primezgiau, viliuosi, kad nebus padūkėlio koja išaugus. Jau taip senai juos mačiau.

Pasvajojus Onelė pasilenkia ir čiumpa pilną pelenų kibirą. Slystančiais per sušalusią žolę kaliošais ji klibikščiuoja tvarto link.

- Nunešiu po snukiu saujelę pelenų Nidai, o kitus po obelimi supilsiu. Tiek viena, tiek kita juos labai mėgsta, bet kaip sako, dėl skonio nesiginčijama. 

Nuėjus į tvartą moteris prisiminė per televizorių matytą laidą ir pradėjo juoktis krenkščiančiu balsu. Karvė jau stovėjo tvarto kampe parišta ir laukė šeimininkės. Jos akys buvo tokios didelės ir apvalios. Atrodė, kad ji viską supranta, bet pasakyti nieko negali. Uodega kabojo rami ir nesidraikė į šonus.

- Nepatikėsi, karvute, bet per televizorių rodė kažkokią filosofę Nidą, šių laikų politikę. Man ana pasirodė labai panaši į tave, tu mano baltagalve. Liaudies išmintis sako, kad vardas nulemia žmogaus charakterį. O tavo charakteris, skeltanage, nėra labai tobulas. 

- Žiūriu į tave ir galvoju, kiek daug mes panašumo su tavim turim. Tu baltagalvė esi ir aš jau senai balta ir pražilus. Leidi dienas savo mediniam tvarte, o aš medinėj troboj. Ar klausai manęs, karve? Aš tavim rūpinuosi ir ganau, o mane gano Dievas aukštybėse. Nesupyk, Nida, bet karve gimti nenorėčiau. Kokia ten laimė iš tavo gyvenimo, nors ir maniškis be laimės. Bet jau tavo, Nida, išvis tragiškas. Pastoviai esi nepaėdus, lyg nelaiminga, pasikasyti niekur negali, kiek pasieki pasitrinti kuprą į sieną ir viskas. O kas darosi vasarą ar atsimeni? Bimbalas ant bimbalo skraido paskui tave. Davė Dievulis tau uodegą ir ragus, tad ginkis kaip išmanai.

Onelė tvarto priekyje pasiima švarų kibirą ir eina link karvės niūniuodama seną lietuvišką melodiją. Nida pradeda trepsėti. Iš šono atrodo, kad ji šoka pagal Onelės skleidžiamą melodiją. Pasislenka medžio kulbę, kuri mėtosi tvarte, arčiau karvės. Suskirdusias ir pavargusias rankas išsitepa kiaulės taukais. Onelės oda pradeda blizgėti, o vargo mačiusios rankos tampa kur kas jaunesnės. Pradeda melžti. Pieno čiurkšlės raminančiai krenta į kibirą, sugrodamos dar negirdėtų melodijų. Viskas taip paslaptinga ir tylu. Moterėlė susikaupia darbui ir susilieja su aplinka.

-Stei, Nida, stei. Nevaidink čia bergždžios mergos man, atleisk tešmenį ir nuleisk koją, nes neina gerai išmelžti tavęs. Jau 7 metus pas mane esi, bet taip ir netapai tikra karve, kas kartą tai į kibirą įlipi, tai išspiri jį, nesupaisysi tavęs. Reikės Marcinkui suspausti sūri, kad tave pasėklintų, nes baigi man griovį jau ištrepsėti, tu, mano nerami dūšele. Pasipykstam abi mes, bet po to ir vėl draugaujam. Juk tu mano lepūnėlė, pražūtum be manęs, o aš be tavęs. Na, bet vis tiek, atsakyk, ar tau kažkiek ne gėda, Nida? Nepagalvoji niekad, kad tokia, vos krutanti senė kaip aš, kelis kart dienoj su šakėmis tau ėsti nešioja, lovą šiaudų pakloja, subinę tau numazgoja? 

Pienas vėl pradeda bėgti čiurkšle. Šį kartą jau kitokius garsus sukeldama srovė, krenta į pilną balto pienelio kibirą. Onelė griebia rundėliuką ir pasisemia šilto pieno. Išlėto geria čepsėdama, o šiluma ir meilė gyvenimui aplanko jos raukšlėtą veidą. Užsimerkus moteris giliai įkvepia ir rodos iš naujo atgimsta gyvenimui.