Gyvenimas ir 150 eurų (1 dalis)

Įkelta 2022/03/30

- Koks šaltas rytas, toks stingdantis ir kupinas alkio. Broli, kur tu? Man taip baisu vienai. Ir nors laukais ateina pavasaris, tačiau pasaulis tampa svetimas. Jam nebereikia svečių, dainų lig paryčių. Jam nebereik bernelio mylinčių akių, žodžių švelnių. Dabar jau viskas kitaip. Atbukusiais receptoriais vaikštantys žmonės skuba gyventi, skuba talpinti į save viską ir kuo daugiau. Ne man tai suprasti, jau niekada nešoksiu šiuolaikiško valso. Valso, juk jau ne taip jį dabar vadina? Labai baisu, jaučiu kaip sieloje klaidžioja paleistas alkanas vilkas. Jis pradeda medžioti tuos, kurie yra aptukę savo sielose nuo saldaus gyvenimo purslų. Matau kaip jis praryja juos vienas po kito, o alkis jo tik didėja. Ar mes sukūrėme tą vilką? Iš kur jis atsirado?

Onelė atrodė tokia sustingus ir išsękus, sėdėjo parėmus galvą už stalo ir mąstė švintant saulei. Lėtai pakilus nuo stalo linguodama į šonus nukrypavo prie pečiaus. Ji sunkiai įstengė atsisėsti ant mažos medinės kėdutės, kuri stovėjo jos troboje priešais pakūrimo angą. Pagaliau atsisėdus, ji atidarė pečiaus duris kur degdavo ugnis. Viskas buvo jau atšalę po nakties, tik drėbto molio pečiaus sienelės išlikę vos drungnos. Onelė sukišo savo suskirdusias rankas į pelenus ir žerdama juos į seną kibirą svajojo.

- Broli, kada aš pavirsiu į tokius pelenus? Kokie jie švarūs. Tyliai guli sau ir laukia akimirkos kada aplink pakils vėjas. Tuomet galės sau skristi su juo per visą pasaulį. Kaip norėčiau skristi kartu su jais, broli. Apart tėvų sodžiaus ir mūsų kaimo daugiau nieko nemačiau. Gal skrisdama sutikčiau ir tave? Tikriausiai iš aukštai taip gražu, juk žemė mūsų neišduoda. Ji visad tokia pat rami ir dosni kiekvienam iš mūsų. Jei ne tu, mano žemę, jau senai bučiau pakračiusi kojas. Tu maitini kiekvieną gyvą sutvėrimą, kuris to nori. Ačiū tau.

Kibiras prisipildė pelenais, perbraukus rankas per prijuostę ji atsistojo pasiremdama į pečių.

- man nevalia sielotis, taip sakė kaimo daktarai. Jie juk viską dabar žino, bet padėti niekuom negali. Ir ką reiks veikti su šitiek vaistų, kurių prikaupiau visą bufetą? Atiduosiu Angelei iš gretimo kaimo arba sušersiu maitvanagiams, gal bus ramesni puolant mano vištas. Tablečių toks gražumas, kad papuošalus gali daryt. O auskarų puošnumas gautųsi, pavydėtų visos kaimo mergos šokiuose.

Onelė nušlubavo linguodama prie virtuvėje esančio stalo ir iš permatomo butelio įsipylė sklidiną šaukštą dzūkiškuose miškuose pagamintos samanės. Maktelėjo ir nusipurtė nubraukdama raukšlėtas lūpas rankovės galu.

- tėvelis būdamas gyvas sakė, kad čia pats geriausias vaistas jei moki jausti jam saiką. Saiką aš jaučiu, tėveli, todėl ir likau tokia liūdna ir visų pamiršta. Tokie rimtuoliai kaip aš niekam neįdomūs. Niekas neklauso jų istorijų, nes jos nuobodžios. Tokia Dievo valia, bet kur kas geriau taip, nei nuo ugninių lašų tapti bepročiu. Protelį juk ne vienam kaime jie sumaišė. Pamenu kaip Liuda, nuoga bėgdavo palaidom krūtimis per visą kaimą, per arimus. Išsivoliojus karvašūdžiuose kaip šuo, grįždavo namo samanei išgaravus. Dėkui Dievui, kad taip nenutiko su manimi.

Šypsena Onelės veide buvo tokia šviesi, kad regis visas medinis kambarys nusidažė šviesa. Moteris turėjo daug prisiminimų, kurie visi sutilpo jos mažame vienkiemyje, jos vienišoje širdyje. 

Pravėrus trobos girgždančias medines duris, ji šlubčiojo per kiemą nešina pelenų kibirą. Onelės akys užkliuvo už kylančios saulės virš horizonto, ji matė kaip žila žolė, išbučiuota šalčio keičia spalvą į žalią ir keliasi naujam gyvenimui. Moteris labai mylėjo ir vertino stebuklingą gamtą. Ji daugiau nieko neturėjo apart jos.

Straipsnio autorius: Tomas Bartkus / „Portalo TikoNeTiko informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „INFOTINKLAS" sutikimo draudžiama".