Ar senjorai reikalauja kažko neįmanomo?

Įkelta 2021/01/22

     Lietuvoje apie 19 procentų visų gyventojų sudaro senjorai. Šalies visuomenė sensta. Jaunų ir vidutinio amžiaus piliečių nutekėjimas dėl emigracijos pakeitė mūsų visuomenės veidą. Visuomenės senėjimą lemia ir toks svarbus veiksnys kaip žmonių amžiaus trukmės ilgėjimas. Tai išeitų, kad situacija gerėja. Nes šalies ekonomikos lygio augimas, modernėjančios medicinos paslaugos, komfortas buityje tiesiogiai lemia piliečių amžiaus trukmę.

     Tačiau, vis garsiau aidi pastebėjimai, kad senjorai tampa sunkia ekonomine našta valstybei. Baisiai nemalonus požiūris. Tampi tarsi kažkokiu įrengimu, kuris kol dirba ir neša naudą, tol turėtų būti tausojamas ir prižiūrimas. O kai nusidėvi ir pradeda strigti, jį reiktų išmesti, nes neapsimoka investuoti į taisymą. Pigiau ir paprasčiau pakeisti jį nauju įrengimu. Įdomu ar daug jaunų žmonių pamąsto kokie jie bus kai pasens? Ar jų mintyse sukasi vaizdiniai ar tiesiog mintys apie tai kaip jie atrodys kai bus senukai, kaip jausis, kur gyvens, ką veiks ir ar turės anūkų? Gal vienas kitas ir pagalvoja. Bet dauguma greičiausiai kaip tik bėga nuo panašių minčių. Nes mūsuose senatvė - tai tarsi nuosprendis, dėl kurio po truputį ar gana greitai tenka pasitraukti iš pašėlusio gyvenimo ritmo, ir kol esate to ritmo dalyviai ir palaikytojai, tol turite tarsi įsegtą ženklelį prie krūtinės su užrašu “Šaunuoliai”.

     Ir ateita momentas, kai senėjantys žmonės tampa atstumtaisiais. Jie jau ne tokie vikrūs, guvūs ir visuomenei neatneša naudos savo darbais. Daugeliui ima šlubuoti sveikata ir jiems tiesiog reikia daugiau pagalbos: ir socialinės, ir finansinės, ir fizinės. Kai kurie senjorai ima ir atskleidžia ne pačius patraukliausius savo charakterio bruožus, ima lieti nepasitenkinimą kur reikia ir kur nereikia.

     Ar tai teisinga žvelgiant ne iš ekonominės, o iš žmogiškosios pozicijos? Ištaikykite nors keletą minučių laiko ir stabtelėję prie pėsčiųjų perėjos stebėkite einančius per gatvę. Tarp pėsčiųjų daug vyresnio amžiaus asmenų. Kai kurie kerta gatvę pasiramsčiuodami lazdele, kai kurie pereina ją gana lengvai, bet yra ir tokių, kurie dėl amžiaus ir sunkių ligų eina labai lėtai, sunkiai, ir susidaro įspūdis, kad kiekvienas žingsnis jiems kelia dideles kančias. O tie šviesoforai sureguliuoti taip, kad pėstieji pereitų gatvę tikrai sparčiu žingsniu. Tai kaip senoliams spėti tai padaryti! Jie ir taip nejaukiai ir nedrąsiai jaučiasi prie tų judrių mūsų gatvių, kurios primena pragarą jau ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais.

     Arba stovi garbaus amžiaus žmogus eilėje prie kasos. Jo prekių iškrovimo, atsiskaitymo ir tų pačių prekių susikrovimo greitis tikrai neprilygsta jaunesnio pirkėjo greičiui. O dažniausiai vyresnieji pirkėjai dar vis atsiskaito grynaisiais, rankos dreba, pirštų miklumo nebėra, tai suskaičiuoti ir atiduoti centus jiems tampa tikru iššūkiu. O stovintys eilėje pradeda trypčioti, vartyti akis ir kuo garsiau dūsauti: „Na, kiek galima kuistis! Mes juk skubam!“. O taip, mes visada skubam. Skuba medikai apžiūrinėti jaunesnius pacientus, skuba vairuotojai, kurie pypsi jei šiek tiek sulėtini tempą, skuba seniūnijų darbuotojai ir paštininkai, skuba užrašų eilutės televizoriaus ekrane, skuba žinių pranešėjai berdami žodžius, skuba sūnūs ir dukros, vis nerandantys laiko skambučiams -visi skuba. Ir tas klaikus požiūris, kad šiuos žmones reikia tik pakęsti, varo iš proto savo cinizmu ir žiaurumu.

     Tie, kurie galit, prisiminkit vaikystę, ir jei turėjot galimybę bendrauti ir leisti laiką su savo seneliais, Jums iš tikrųjų pasisekė. Senelių požiūrį į savo anūkus labai gerai apibūdina tokia situacija. Užeina į parduotuvę garbaus amžiaus vyriškis, ant galvos užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę, o ant jos puikuojasi užrašas "Jei būčiau žinojęs, kad anūkai teiks tiek džiaugsmo, būčiau pirmiau jų susilaukęs".

     Brandūs žmonės, kurie didžiąją gyvenimo dalį dirbo ir gyveno aktyviai, turi prikaupę daug meilės ir šilumos, kurių nebuvo kada atiduoti savo vaikams. Jie kupini gyvenimiškos patirties ir išminties, kurios padeda kantriai bendrauti su mažaisiais ar paaugliais. Prisiminkite, ar ne seneliai prieš miegą pasakoja įdomias istorijas iš praeities, argi ne jie tampa mūsų vaikiškų paslapčių patikėtiniais, ar ne pas juos skaniausia pusryčių košė arba blynai? Seneliai pastebi Jūsų talentus ir nuoširdžiai džiaugiasi jų apraiškomis, nors pradžioje ir nelabai vykusiomis. Jie neklausinėja nuo ryto iki vakaro ar atlikai priskirtas pareigas, o geriau skatina pažaisti arba pažiūrėti naktį į žvaigždes. Ir iš jų liejasi tokia besąlyginė meilė, kad atžalų tėvai nusprendžia, kad tai jau kvepia vaikų lepinimu!

     Mūsų gyvenimo aplinka kurta daugelio kartų. Prie jos gerinimo ženkliai prisidėjo ir dabartiniai senjorai. Argi jie reikalauja kažko neįmanomo? Ne, jiems kaip ir kiekvienam gyvam žmogui norisi valgyti, turėti šiltus ir jaukius namus, pakankamai gerai jaustis (ką jų amžiuje dažniausiai užtikrina nepigūs vaistai), o labiausiai trokšta nebūti užmirštais ar nustumtais į gyvenimo užribį. Trokšta, kad vaikai ir anūkai nors retkarčiais paskambintų ar aplankytų su tikru pasiilgimo jausmu, o ne pro sukąstus dantis. Jiems reikia to ko reikia kiekvienam iš mūsų. Žmogiškumo.

     Ir sureguliuokite tuos prakeiktus šviesoforus! Ir rašykite svarbią informaciją didesnėmis raidėmis ir skaičiais! Ir tuojau pat bent paskambinkite tiems mieliems žmonėms paklausti kaip jaučiasi, gal reikia pagalbos! Nes kol esame jaunesni mums atrodo, kad senatvė toli. Bet laikas bėga, nespėsime apsidairyti ir ji ims šmėžuoti prieš akis. Tuo labiau, kad mūsų iškreipto supratimo visuomenėje jau pradeda "nurašinėti" ir vadinti seniais keturiasdešimtmečius. Taigi jei planuojate ilgai gyventi, tai šią svajonę padės pasiekti karšta jautri gera širdis ir žmogiškumas. Ir paprašykite, kad Jums, suaugusiems, senjorai pasektų pasaką! Jose daug gyvenimiškų tiesų.

Straipsnio autorius: tikonetiko.lt