Ar Lietuva pagaliau sulauks savo herojaus!?

Įkelta 2021/02/13

     Ar numanote, kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje šiuo metu? Ne per geriausios. Lietuviai ir šiaip jau nėra patys didžiausi optimistai. Bet visuomenės nepasitenkinimo temperatūra kyla. Susiskaldžiusi, susipriešinusi, išvarginta apribojimų, nuolatinės neigiamos informacijos paveikta, kažkiek pasiklydusi nuomonių skirtumuose, o gal tiesiog nelaiminga. Jeigu dar visa tai lietuvis ir gali ištverti, tai negalėjimo užsidirbti jis jau nebepakelia. Viduje sproginėja petardos iš pykčio. Beje, pagrįsto.

     Kas iš esmės pasikeitė lietuvių kaip tautos mentalitete nuo Tado Blindos laikų? Tai, kad šiai dienai mes gyvename turėdami san. mazgą, elektrą ir daug buitinės technikos, dar nereiškia, kad liko užmiršta baimė dėl galinčio ištikti skurdo ir nuolankumas (iki tam tikros ribos) prieš turtingesnį, įtakingesnį, stipresnį. Tik būtent tada, kai tautai reikia supratimo, užuojautos ir realios finansinės pagalbos, ji mato ir girdi nuolatinius bauginimus, kad kils prekių kainos, didės mokesčių sumos. Jie turi apsiprasti su nuolatiniu piliečių stebėjimu, baudomis ir nežinia dėl ateities. Ore sklando gausybės gresiančių bankrotų ir dar didesnė bedarbystė. Ir jei anksčiau kaip gelbėjimosi ratas atrodė turtingos užsienio šalys, į kurias tiesiog išvažiuoji padirbėti ir sukaupti šiek tiek ar net nemažai pinigų, tai dėl pandemijos ši išeitis nebeatrodo tokia reali ar lengvai pasiekiama. Nemažai tautiečių turi rimtų finansinių įsipareigojimų bankams ir darbo praradimo atveju šviestųsi tikrai liūdnos perspektyvos.

     Mūsų politikai vietoj to, kad bent demonstruotų vienybę, susikaupimą ir intensyvų darbą šalies piliečių gerovei, jie , kaip visada, daugiau aiškinasi savo pigias užkulisines intrigėles. Ir kai ateina laikas pateikti konkrečius sprendimus, tai dar tik žada juos priimti. O tie kas nevargo prieš pandemiją, nevargsta ir dabar. Ir kai pareiškiama, kad vienas visų įmanomų patogių pozicijų perėjūnas politikas vėl gauna puikų, finansine prasme darbo pasiūlymą su dešimčia tūkstančių eurų alga, o kiti bando išgyventi iš 257 eurų, ką turi žmonės galvoti ir jausti? Taip natūraliai piliečių širdyse gimsta pyktis tiems, kuriuos jie laiko savo skriaudėjais. Legali valdžia skriaudžia. Legalus verslas skriaudžia. Legalios valstybės jėgos struktūros baudžia kur lengva nubausti, o ten kur vyksta tikrieji nusikaltimai, jie būna bejėgiai arba skiria neproporcingai mažas bausmes. Ta nuolatinė neteisybė užaugina norą, kad atsirastų tas, kuris apgintų žmones nuo skriaudėjų. Kurio vedami galėtų griebti šakes ir žygiuoti į valdžios rūmus. Nes jis, tai nebijantis tų, esančių kitoje barikadų pusėje, neleidžiantis engti silpnesniųjų ir galintis sudoroti tuos pasipūtusius turčius ar politikus. Sakysite, kodėl barikadų? Todėl, kad tylus karas vyksta jau seniai. Ir kiekvieną kartą po rinkimų ateina nusivylimas - tais, kuriuos rinkome patys, arba dėl to, kad kiti juos išrinko.

     Yra toks terminas - socialinis banditas. Jis nepaiso taisyklių, šaiposi iš tvarkos prižiūrėtojų, sumala snukius kam reikia ir turi charizmą. Jis kelia simpatijas, nes yra savas, iš tų pačių paprastų žmonių tarpo. Jis supranta piliečių kasdienybės realijas, nesiteisina, kad negali kažko padaryti. Jo nevaržo jokie partiniai ar interesų grupių uždėti pančiai. Jo įvaizdis toks puikus, kad net ir jo turtinė padėtis, kuri dažniausiai yra gera, tik padidina jo patrauklumą. Šiaip, Tadas Blinda buvo arkliavagis. Tai sekant šia linija, žmonės sutiktų klausyti sėkmingo automobilių vagies arba grupuotės vadeivos.

     Lietuvos gyventojai mena laikus, kai Lietuvoje karaliavo Tado Blindos tipo asmenys. Ir žinote ką? Paprasti žmonės juos mena su dėkingumu. Nes jie iš tikrųjų padėdavo: ar išspręsti kokį keblų reikalą, ar paremti finansiškai. Aišku, tai darydavo ne už dyką. Bet kartais labai suvargusiems tą pagalbą suteikdavo ir neatlygintinai.

     Taip pat buvo ir yra politikų, kurie nepritampa prie tų rafinuotų (o iš tikrųjų, tai tamsių, piktų ir gobšuolių) melagių šutvės. Jie rėkauja nuo „bačkų“ ir jau vien todėl, kad rėkia liaudies naudai, už juos balsavo, balsuoja ir balsuos. Nes žmonės linkę tokius asmenis garbinti ir sekti paskui juos. Beje, daugelyje pasaulio šalių, charizmatiški nusikaltėliai arba nepraustaburniai politiniai lyderiai turėjo minias gerbėjų. Tai, ar neatsiras Lietuvoje toks personažas? Nes jei taip atsitiktų, valdantieji prarastų ženklų skaičių savo rinkėjų. Ir tikrai jiems nedaro garbės ir neatneša realios naudos tas faktas, kad neaiškios reputacijos tipas turi daugiau įtakos nei patys politikai. Jau nekalbant apie tai, kad jie tiesiog nepatrauklūs visomis prasmėmis.

Straipsnio autorius: TikoNeTiko.lt