Ar kasdieninis darbas prarija žmonių gyvenimus?

Įkelta 2020/12/29

    Darbas – nuolatinis žmogaus gyvenimo palydovas. Žmogus jau nuo pat mažumės pratinamas prie darbo ir auklėjamas taip, kad galėtų įsitraukti į darbo rinką. O ir matydami dirbančius suaugusiuosius vaikai ima pavyzdį ir jau pasąmonėje užfiksuoja darbo svarbą. Girdimi tokie posakiai kaip „darbas žmogų puošia“ ir „darbas žmogų žmogumi padaro“ nėra sugalvoti, tačiau paremti gyvenimiška patirtimi ir išmintimi dar labiau atskleidžia darbo reikšmę žmogaus gyvenime.

    Pažvelgę į Šventąjį Raštą ir ten atrasime minčių apie darbą. Pats Dievas – visatos ir žemės Kūrėjas, šešias dienas dirbo, o septintąją ilsėjosi. Taip ir žmogus, gyvendamas kasdienybėje, turėtų atsiduoti darbui šešias dienas, o sekmadienį skirti poilsiui. Deja, šiandieninis pasaulis gyvena kur kas greitesniu tempu. Vis daugiau žmonių dirba ne tik šiokiadieniais, bet ir savaitgaliais, teisindamiesi vis nesibaigiančiais darbais. Sustoti net nesiruošiame, juk reikia dirbti, reikia išlaikyti šeimas ir patenkinti visų poreikius. Jei pradedame vadovautis darbo besotyste, kitaip tariant darbas tampa didžiausia ir svarbiausia gyvenimo vertybe, tampame darboholikais.

    Darboholizmas - viena iš priklausomybės formų, kuomet žmogus beveik visą savo laiką ir energiją skiria darbui. Dažniausiai tokie žmonės neturi artimų santykių, yra atsiskyrę nuo šeimos ir artimųjų, tuo tarpu darbas užpildo juose žiojėjančią tuštumą. Žmogus, visada užsiėmęs darbo reikalais, gali nejusti nuobodulio, atsikratyti nereikalingų slegiančių minčių, jaustis produktyvus ir ambicingas. Tačiau prarandama kur kas daugiau. Galime kalbėti apie darbą, užgožiantį ne tik tai, ko žmogus nenori priimti, žinoti, suprasti, bet ir tai, kas kiekvienam žmogui yra svarbu – santykis su kitais. Gebame palaikyti santykį su darbu, o kur lieka santykis su žmogumi?

    Darbas gali bausti, atnešdamas turtus ir sugriaudamas santykius, tačiau gali ir įprasminti mūsų gyvenimą. Taigi, kokia yra darbo prasmė? Suvokti savo vykdomo veiksmo prasmę reiškia suvokti ryšį tarp savo daromo veiksmo – ar jis būtų be galo svarbus, ar banalus – ir likimo, gyvenimo pilnatvės, „aš“ išpildymo. Tai reikalauja atitinkamo savęs suvokimo.

    Kunigas Benas Lyris yra pasakęs: „svarbu laimę atrasti kasdienybės akimirkose“. Pasak jo, net indų plovimas gali tapti džiaugsmingu ritualu, atliekamu su meile. Tik taip galime įprasminti savo kasdienybę darbe ir mėgautis net ir nereikšmingomis detalėmis. Žinoma, neprivalu, jog darbas visada teiktų pasitenkinimą ir džiaugsmą. Reikia ir išbandymų. Ne paslaptis, jog susidurdami su sunkumais stiprėjame, įgyjame įgūdžių ir patirties, mokomės gyventi.

    Grįžtant prie darbo prasmės verta paminėti, kad žmogus yra sukurtas, sudarytas iš begalybės troškimo. Kunigas Giussani darbą apibūdino kaip mūsų esaties išraišką, kaip sąmoningumą, duodantį naują kvėpavimą tiek darbininkui, kuris aštuonias valandas vargsta darbe, tiek verslininkui, susirūpinusiam plėsti savo įmonę.

    Visi darbai, nuo nuolankaus namų šeimininkės iki genialaus projektuotojo darbo, yra su tuo susiję, su pilno pasitenkinimo paieška, žmogiškuoju išpildymu: tiesos troškuliu, kuris prasideda nuo smalsumo, ieškant atsakymų į dominančius klausimus; tiesos troškuliu, kuris prasideda nuo instinktyvumo ir prieina iki to oraus konkretumo, kuris vienintelis gelbsti instinktą nuo sugedimo, tapimo apgaulingu ir trumpalaikišku įkvėpimu. Būtent širdis išjudina kiekvieną, kokį jis darbą bedarytų. Taigi darbas ne tik suteikia gyvenimui prasmę, bet ir ugdo žmogų, atskleisdamas jo gerąsias savybes ir žmogiškumą.

    Kita darbo pusė – darbo ribotumas. Darbas, kad ir koks prasmingas būtų, niekada neužpildys pilnatvės troškimo, kurį jaučia žmogus. Yra tikrai apgailėtina matyti, kiek tokia aiški tiesa gali būti ignoruojama, pavyzdžiui tų, kurie padarė didelių mokslinių atradimų. Jei žmogus ignoruoja šią tiesą, kyla darbo kaip bausmės suvokimas, kuris užvaldo žmogų, galvojantį, kad gali save išpildyti tuo, ką daro. Tai, ko žmogaus širdis laukia, yra neišmatuojama palyginus su tuo, ką jis gali pats sukurti/padaryti.

    Verta suvokti, jog esame tik maži didžiulio laikrodžio sraigteliai, kiekvienas, turintis savo paskirtį ir gebėjimus, susiję vienas su kitu. Darbas – neatskiriama kasdienybės ir viso gyvenimo dalis, nėra pajėgus patenkinti giliausių mūsų troškimų ir pilnatvės jausmo. Tai reiškia, kad reikia ieškoti bendrystės su tuo, dėl kurio atsiradai. O tam, kad netaptume darbo vergais, kur kas daugiau dėmesio ir reikšmės reikėtų teikti santykiui ne su darbu, bet su artimu žmogumi. Viskas praeina, tačiau besąlygiškas santykis su žmogumi išlieka. Kad ir pasąmonėje.

Straipsnio autorius: tikonetiko.lt