Ar galime pasitikėti savo atmintimi?

Įkelta 2021/02/19

     Ar esate kada su kitu žmogumi susiginčiję, nostalgiškai prisimindami kokį nors praeities įvykį? Abiejų atsiminimų esmė lyg ir ta pati, bet detalės nesutampa, nors tiek Jūs, tiek pašnekovas galite prisiekti puikiai prisimenantys tą akimirką. Ko gero, abu puikiai ir prisimenate, tik kiekvienas - savo proto pakoreguotą versiją. Kaip tai veikia?

     Amerikiečių mokslininkai yra atlikę ne vieną tyrimą, norėdami atskleisti, kaip žmogaus protas iškreipia prisiminimus ar net kuria naujus. Devintajame dešimtmetyje atliktame tyrime eksperimento dalyviams buvo papasakota, kaip jie vaikystėje buvo pasiklydę prekybos centre. Be to, psichologai tiriamuosius patikino, kad jie patys gali šio įvykio ir neprisiminti, tačiau jų tėvai patvirtino, kad tai tikrai įvyko. Vėliau apklausus dalyvius, net ketvirtadalis jų buvo visiškai tikri, kad atsimena vaikystėje pasiklydę prekybos centre, o vienas iš jų net apibūdino jam padėjusio vyro languotus marškinius. Tiesa, nė vienas iš dalyvių tokio įvykio niekada nepatyrė, jie tiesiog sukūrė dirbtinius prisiminimus, remdamiesi tuo, kas jiems buvo papasakota. Šis tyrimas parodė, kaip mūsų atmintį gali įtakoti iš išorinių šaltinių gaunama informacija, pavyzdžiui, kitų žmonių pasakojimai ar tai, ką skaitome internete bei girdime per žinias.

     Kitame tyrime žmonių buvo klausiama, koks jų požiūris į marihuanos legalizavimą. Apklausą sudarė dvi dalys. Pirmoji buvo atlikta 1973-aisiais, ir antroji – po devynerių metų, 1982-aisiais. Tie dalyviai, kurie pirmojoje apklausoje pasisakė už legalizavimą, o antrą kartą apklausiami buvo pakeitę nuomonę ir legalizavimo nebepalaikė, buvo linkę prisiminti, kad ir pirmosios apklausos metu lygiai taip pat nesutiko su marihuanos legalizavimu. Jų protas pakoregavo prisiminimą taip, kad senosios jų pažiūros atitiktų tuometines ir būtų išvengta prieštaravimo sau. Taigi, dabartiniai mūsų jausmai, patirtys ir įsitikinimai gali paveikti tai, kaip mes prisimename pačius save praeityje. 

     O kaip toks mūsų atminties nepatikimumas veikia kasdienį gyvenimą? Dažniausiai - tik iškraipo pasakojamas istorijas, priverčia nejučia pameluoti ir priveda prie ginčų. Bet kartais pasekmės gali būti ir rimtesnės. Vienas tokių pavyzdžių - nusikaltimų tyrimai. Jei policijos tardymuose vartojami klausimai, suformuluoti taip, kad nukreiptų liudininką ar įtariamąjį viena ar kita kryptimi, tai gali daryti įtaką parodymams. Taip apklausiami liudininkai dažnai sukuria nebūtus prisiminimus, kad prisitaikytų prie užduodamo klausimo, o kartais net klaidingai apibūdina nusikaltėlį, nes būna šventai įsitikinę, kad matė būtent jį. Pasitaiko, kad ilgai tardomi įtariamieji įtiki, kad padarė nusikaltimą, nes jų protas iš gautos informacijos sukuria netikrą prisiminimą, ir prisipažįsta prasižengę, nors yra visiškai nekalti.

     Rašytojas Vladimir Nobokov sakė: „Kuo labiau myli prisiminimą, tuo stipresnis ir keistesnis jis tampa.“ Mūsų prisiminimai nėra juodu ant balto surašyti dokumentai, saugomi proto saugykloje. Jie - tik subjektyvūs kiekvieno mūsų realybės suvokimai, galintys nuolat keisti formą. Ir tai nebūtinai yra blogas dalykas. Problemos kyla tik tada, kai su atsiminimu imame elgtis kaip su faktu.

Straipsnio autorius: Laura Balcerytė